Auklėtiniai apie V. Garastą: „Žalgirį“ pavertė lietuvybės simboliu
Lietuvos krepšinio bendruomenę trečiadienį sukrėtė žinia – eidamas 95-uosius metus mirė legendinis treneris, buvęs Lietuvos vyrų rinktinės strategas ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas. Jo vardas neatsiejamas nuo auksinių Kauno „Žalgirio“ laikų, istorinių pergalių prieš Maskvos CSKA ir laikotarpio, kai krepšinis Lietuvoje tapo daugiau nei sportu.
Buvę auklėtiniai trenerį prisimena kaip žmogų, kuris sugebėjo ne tik ugdyti žaidėjus, bet ir kurti bendruomenę. Daugelis jų V. Garastą vadino tėvu[1].
„Jis visą laiką degdavo energija ir visą laiką atsakydavo į bet kurį klausimą, kurį tu užduodi. Atmintis jo buvo turbūt geresnė negu mūsų visų kartu, jis daugiau apie mus žinojo negu mes patys. Galėdavo prisiminti kiekvieną momentą, kurį darėme“, – BNS trečiadienį sakė buvęs krepšininkas Valdemaras Chomičius.
Pasak jo, trenerio stiprybė buvo ne tik profesionalumas, bet ir gebėjimas suburti žmones.
„Nuo pat pirmų dienų, kai susipažinome, pirmoje eilėje jis buvo žmogus, po to treneris. Jis sugebėjo sujungti visus žaidėjus, kurie buvo tuo metu „Žalgiryje“, ir tą pagrindą praktiškai išlaikėme daugelį metų“, – kalbėjo jis.
Anot V. Chomičiaus, V. Garastas leido atsiskleisti kiekvienam žaidėjui, palaikė sunkiausiomis akimirkomis ir padėjo augti ne tik kaip sportininkui, bet ir kaip asmenybei.
„Žinote, kai praleidi daugiau laiko su juo negu su tėvais namuose, galima buvo jį vadinti ir tėčiu“, – sakė buvęs žalgirietis.
Treneris, pakeitęs „Žalgirio“ istoriją
Kai šiandien kalbama apie Lietuvos krepšinio aukso amžių, dažniausiai minimi garsūs žaidėjai – Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius. Tačiau už daugelio jų sėkmės stovėjo žmogus, kurio darbas dažnai likdavo už aikštės ribų.
S. Jovaiša prisimena, kad V. Garasto atėjimas į „Žalgirį“ tapo lūžio tašku visai komandai.
„Jis išdrįso perimti komandos vairą ir atėjo tam, kad Kauno „Žalgiris“ pakiltų iš pelenų ir labai skambiai keliautų per visą Tarybų Sąjungą, savo treniravimo laikotarpiu iškovodamas nemažai pergalių“, – nurodė S. Jovaiša.
Pasak jo, trenerio indėlis dažnai nuvertinamas dėl to, kad jo vadovaujamoje komandoje žaidė tokios žvaigždės kaip A. Sabonis. Tačiau pirmieji rezultatai buvo pasiekti dar iki garsiausių žaidėjų iškilimo.
„Yra žmonių, sakančių, kad prie Sabonio bet koks treneris galėjo būti ir pasiekimai būtų panašūs. Bet aš tai iš karto galiu paneigti, nes jo atėjimas, pirmas sezonas „Žalgiryje“ ir pirmieji iš karto sidabro medaliai, kurių seniai neregėjo Lietuva, buvo ir be Sabonio, ir be Kurtinaičio“, – pažymėjo S. Jovaiša.
Jo teigimu, būtent V. Garastas sugrąžino komandai tikėjimą savo jėgomis ir įrodė, kad Kauno klubas gali kovoti su stipriausiomis Sovietų Sąjungos ekipomis.
„Su mūsų pergalėmis atėjo lietuvybė“
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose „Žalgirio“ dvikovos su Maskvos CSKA daugeliui lietuvių buvo daugiau nei sportas. Pergalės prieš Sovietų Sąjungos kariuomenės komandą tapo savotiška tautinės savimonės išraiška.
„Mes visi jautėme, apie ką galvojame. Ir V. Garastas visiškai solidariai išreikšdavo savo nusistatymą, kaip reikia kovoti su Maskvos CSKA ir ką tai reiškia Lietuvai. Ši graži potekstė vyravo visą laiką, kai mes superfinaluose žaisdavome su ta galinga komanda“, – sakė S. Jovaiša.
Panašiai trenerio vaidmenį vertina ir V. Chomičius.
„Daug kartų buvome prizininkai, daug kartų buvome čempionai. Man atrodo, su mūsų pergalėmis atėjo ta lietuvybė, manau, V. Garastas buvo vienas iš pagrindinių komandos narių, kuris visa tai labai jautė ir propagavo“, – kalbėjo V. Chomičius.
Pasak jo, treneris nuolat primindavo, ką reiškia vilkėti „Žalgirio“ marškinėlius.
„Visą laiką pirmyn, už pergalę, žinome, už ką žaidžiame, esame žalgiriečiai. Būdavo pastoviai. Kai žaisdavome už Lietuvą, tai visą laiką už Lietuvą. Būna skirtingų varžybų, skirtingi pasiruošimai ir skirtingos motyvacijos, bet praktiškai visą laiką paskutinis žodis būdavo jo“, – sakė buvęs žalgirietis.
Reiklus, bet supratingas
Nors V. Garastas garsėjo kaip reiklus treneris, auklėtiniai prisimena ir jo žmogiškumą. Po didelių pergalių jis suprasdavo, kad komandai reikia laiko atsikvėpti ir pasidžiaugti rezultatais.
„Sakydavo, jeigu negalite švęsti, tada yra pieno kombinatas ir galite naudoti pieną. Mes labai juokdavomės ir suprasdavome, apie ką eina kalba. Būna švenčių, būna ir liūdnų momentų – svarbu, kad viskas būtų daroma laiku“, – kalbėjo V. Chomičius.
Jam antrino ir S. Jovaiša.
„Dažnai ir pats prisidėdavo, kuo mes labai džiaugdavomės. Kažkokio muštro ypatingo jis nebuvo įvedęs, tiesiog patardavo elgtis protingai, atsargiai. Švęsti tai švęsti, bet viskam yra ribos“, – sakė V. Garasto auklėtinis.
Nuo „Žalgirio“ aukso iki olimpinių medalių
1932 metų vasario 8 dieną Linkuvoje gimęs V. Garastas 1959 metais baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Karjerą pradėjo Biržuose, kur dirbo sporto komiteto pirmininku, sporto mokyklos direktoriumi ir treneriu.
Didžiausią šlovę jam atnešė darbas Kauno „Žalgiryje“. Jo vadovaujama komanda 1985–1987 metais tris kartus iš eilės tapo SSRS čempione ir nutraukė ilgus metus trukusį Maskvos CSKA dominavimą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, V. Garastas stojo prie nacionalinės rinktinės vairo. Jo treniruojama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1992 metų Barselonos ir 1996 metų Atlantos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius, o 1995 metais tapo Europos vicečempione.
Vėliau jis tęsė darbus Lietuvos krepšinio labui vadovaudamas Lietuvos krepšinio federacijai. 2003–2011 metais eidamas federacijos prezidento pareigas prisidėjo prie sporto infrastruktūros plėtros ir Lietuvos matomumo tarptautinėje krepšinio bendruomenėje stiprinimo.
Vladas Garastas paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos sporto istorijoje. Jo auklėtiniai šiandien prisimena žmogų, kuris mokėjo vienyti, įkvėpti ir ugdyti pasitikėjimą. Žmogų, kuris padėjo „Žalgiriui“ tapti lietuvybės simboliu ir išmokė Lietuvą tikėti pergalėmis.
