Begemotai laikomi vienais pavojingiausių Afrikos gyvūnų
Nors begemotai daugeliui atrodo lėti ir ramūs žolėdžiai, Afrikoje jie laikomi vienais pavojingiausių stambių gyvūnų. Įvairių laukinės gamtos organizacijų duomenimis, begemotų išpuoliai kasmet nusineša šimtus žmonių gyvybių.[1]
Didžiausias pavojus kyla prie upių ir ežerų. Begemotai itin agresyviai gina savo teritoriją vandenyje, ypač jei arti pasirodo valtys ar žmonės. Jie gali netikėtai pulti be ilgo perspėjimo.
Skirtingai nei plėšrūnai, begemotai dažniausiai nežudo dėl maisto. Dauguma išpuolių įvyksta teritorinės gynybos metu arba gyvūnui pajutus grėsmę.
Pavojų didina ir jų dydis. Suaugęs patinas gali sverti daugiau nei 3 tonas, o jo nasrai atsiveria iki maždaug 150 laipsnių kampu. Vien iltys gali siekti daugiau nei pusės metro ilgį.
Begemotai vandenyje juda stebėtinai greitai
Nors sausumoje begemotai atrodo gremėzdiški, jie gali bėgti iki maždaug 30 km/h greičiu trumpais atstumais. Tai greičiau nei vidutinis žmogus.
Vandenyje jie ne tiek plaukia, kiek stumiasi dugnu ir slysta per vandenį. Dėl didelio kūno tankio begemotai lengvai panyra ir gali judėti upės dugnu beveik šuoliuodami.
Suaugęs begemotas po vandeniu gali išbūti apie 5 minutes, o ilsėdamasis – dar ilgiau. Įdomu tai, kad jie geba automatiškai iškilti į paviršių įkvėpti net miegodami.
Akys, ausys ir šnervės yra viršutinėje galvos dalyje. Tai leidžia beveik visam kūnui likti po vandeniu, o gyvūnas gali stebėti aplinką išlikdamas sunkiai pastebimas.
Begemotų oda gamina natūralią „raudoną apsaugą“
Begemotų oda labai jautri saulei. Skirtingai nei dauguma stambių žinduolių, jie beveik neturi kailio, todėl karštame Afrikos klimate greitai perkaistų.
Dėl šios priežasties jų oda išskiria rausvos spalvos skystį, kuris dažnai vadinamas „kruvinu prakaitu“. Iš tikrųjų tai nėra nei kraujas, nei prakaitas.
Ši medžiaga veikia kaip natūralus apsauginis sluoksnis. Ji padeda apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių ir turi antibakterinių savybių.
Mokslininkai nustatė, kad ši sekrecija slopina kai kurių bakterijų dauginimąsi ir apsaugo odą nuo infekcijų, kurios galėtų atsirasti gyvenant purviname vandenyje.
Begemotai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, bet maitinasi sausumoje
Dieną begemotai dažniausiai ilsisi vandenyje arba purve, kad apsisaugotų nuo kaitros. Saulei nusileidus jie išeina maitintis į krantą.
Per vieną naktį begemotas gali nueiti keliolika kilometrų ieškodamas žolės. Suaugęs gyvūnas per parą suėda apie 30–40 kilogramų augalijos.
Nepaisant milžiniško dydžio, begemotai yra žolėdžiai. Jų mitybos pagrindą sudaro trumpa žolė, nors retkarčiais užfiksuojama neįprasto elgesio atvejų, kai jie graužia gaišenas.
Begemotai taip pat daro didelę įtaką upių ekosistemoms. Judėdami tarp vandens ir sausumos jie perneša maistines medžiagas, kurios keičia vandens cheminę sudėtį ir veikia kitų organizmų gyvenimą.
