Siūloma aiškiai įvardyti, kada tėvai netenka teisės į išlaikymą iš savo pilnamečių vaikų
2026-03-31 registruotas Civilinio kodekso pakeitimo projektas numato reikšmingus pokyčius tėvų ir vaikų santykiuose. Siūloma aiškiai nustatyti atvejus, kada tėvai netenka teisės reikalauti išlaikymo iš savo pilnamečių vaikų. Tai reikštų, kad tokia pareiga nebebūtų taikoma automatiškai visais atvejais.
Pagal projektą, teisės į išlaikymą netektų tėvai, kurie vengė vykdyti savo pareigas ir sistemingai neišlaikė nepilnamečių vaikų. Taip pat įtraukiami atvejai, kai tėvai naudojo smurtą prieš vaiką ar kitą šeimos narį. Šiuo atveju kalbama apie fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą.[1]
Svarbus siūlomas pokytis – įtraukiami ir oficialūs sprendimai. Projekte aiškiai nurodoma, kad teisės į išlaikymą netektų tėvai, kurie pažeidė vaiko interesus, dėl ko buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Taip pat įvardijami apleidimo, priklausomybių ar tėvų valdžios apribojimo atvejai.
Projekto autorius Darius Razmislevičius teigia, kad siekiama didesnio teisingumo. „Siekiant sustiprinti teisingumo principą ir apsaugoti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, kurie patys šiurkščiai pažeidė pareigas iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus, siūloma CK aiškiai nurodyti, kada tėvai neturėtų teisės į išlaikymą“, – sako jis.
Projekto laukia komitetų vertinimas ir balsavimas Seime
Šiuo metu tai yra tik registruotas įstatymo projektas, todėl jis dar nėra galiojantis teisės aktas. Toliau projektą turės svarstyti Seimo komitetai, pirmiausia – Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris vertins jo atitikimą Konstitucijai ir teisiniam reguliavimui.
Po komitetų svarstymų projektas bus teikiamas svarstyti Seimui keliais balsavimo etapais. Tik tuo atveju, jei jam pritars Seimo narių dauguma ir įstatymą pasirašys prezidentas, pakeitimai įsigalios ir taps privalomi praktikoje.
Tačiau siūlomi pakeitimai sulaukia ir kritikos. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas įspėja, kad toks reguliavimas gali iškreipti konstitucinį tėvų ir vaikų teisių bei pareigų balansą. Jų vertinimu, išlaikymo klausimai turėtų būti sprendžiami individualiai, o ne automatiškai taikant griežtus kriterijus.
Teisininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kurie ankstesni projekto variantai siūlė dar platesnius ribojimus. Pavyzdžiui, buvo svarstoma teisės į išlaikymą netekimą sieti su tėvų teistumu už įvairius nusikaltimus. Tokie siūlymai vertinti kaip galimai prieštaraujantys Konstitucijai, nes išlaikymo teisės netekimas negali tapti papildoma bausme už jau padarytus nusikaltimus.
Smurto artimoje aplinkoje mastas rodo, kad problema nėra pavienė
Duomenys rodo, kad smurtas šeimoje Lietuvoje išlieka rimta problema. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai išduodami tūkstančiams asmenų, o tai reiškia, kad kalbama ne apie pavienius atvejus, o apie sisteminį reiškinį.
Svarbu tai, kad smurtas dažnai nėra nukreiptas tik prieš vaiką. Jis gali būti nukreiptas prieš kitą šeimos narį – dažniausiai moterį. Tačiau tokia aplinka tiesiogiai veikia ir vaiko gerovę, todėl įstatymo projekte šie atvejai įtraukiami kaip pagrindas netekti teisės į išlaikymą.
Iki šiol teismai galėjo individualiai vertinti, ar tėvai tinkamai vykdė savo pareigas. Naujas reguliavimas siekia šią ribą aiškiau apibrėžti ir sumažinti interpretacijų galimybes. Tai reiškia, kad tam tikri faktai, pavyzdžiui, nustatytas smurtas ar apleidimas, galėtų tapti pakankamu pagrindu sprendimui.
Vis dėlto Seimo teisininkai įspėja apie galimus pavojus. Jų vertinimu, toks reguliavimas gali per daug susiaurinti teismo galimybes vertinti individualias situacijas. Taip pat keliama abejonė, ar visos siūlomos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.[2]
Tūkstančiai pranešimų apie vaikų teisių pažeidimus rodo sisteminę problemą
Vien 2024 metais Lietuvoje gauta 55 819 pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Jie susiję su 31 746 vaikais. Nors lyginant su ankstesniais metais fiksuojamas nedidelis mažėjimas, skaičiai išlieka dideli ir rodo, kad problema nėra pavienė.
Didžiausia dalis pranešimų tenka 10–14 metų vaikams – jų daugiau nei 10 tūkstančių. Taip pat reikšminga dalis fiksuojama 15–17 metų grupėje. Tai rodo, kad problemos dažnai išryškėja ne ankstyvoje vaikystėje, o vėliau, kai jos tampa matomos mokyklose, bendruomenėse ar institucijose.[3]
Statistika taip pat rodo, kad berniukai dažniau patenka į galimų pažeidimų situacijas nei mergaitės. Be to, daugiau nei 2 tūkstančiai atvejų susiję su vaikais su negalia. Tai leidžia daryti išvadą, kad pažeidžiamiausios grupės susiduria su dar didesne rizika ir dažniau patenka į institucijų akiratį.
Svarbu ir platesnis kontekstas. Dalis šių atvejų susiję ne tik su smurtu, bet ir su nepriežiūra, socialinėmis problemomis ar tėvų nesugebėjimu tinkamai vykdyti pareigų. Tai tiesiogiai siejasi su siūlomais įstatymo pakeitimais, kurie pirmą kartą taip aiškiai bando įvardyti ribą, kada tėvai netenka moralinės ir teisinės teisės reikalauti išlaikymo.
Skurdas ir socialinė atskirtis išlieka vieni svarbiausių veiksnių. Šeimos, susiduriančios su finansiniais sunkumais, dažniau patenka į rizikos zoną, o tai didina tikimybę, kad vaikai negaus tinkamos priežiūros ar išlaikymo. Tai kelia platesnį klausimą – ar vien tik griežtesnis teisinis reguliavimas gali išspręsti problemą, jei jos priežastys slypi socialinėje ir ekonominėje realybėje.
