Vaismedžių genėjimas pavasarį: kodėl kovas yra vienas svarbiausių mėnesių sode
Kai tik nutirpsta sniegas ir saulė pradeda dažniau šildyti žemę, sodininkams prasideda vienas svarbiausių metų darbų – vaismedžių genėjimas. Lietuvoje dažniausiai tai vyksta kovą, kol pumpurai dar tik brinksta ir medis dar nėra pradėjęs aktyviai augti. Tai idealus metas išeiti į sodą ir ramiai apžiūrėti savo medžius.
Kol medis dar miega, jo struktūra matoma labai aiškiai. Be lapų lengvai pastebime, kurios šakos trinasi viena į kitą, kurios auga netinkama kryptimi, o kurios gali tapti stipriomis vaisinėmis šakomis. Vėliau, kai medis apsipila lapais, tokį darbą padaryti daug sunkiau.
Tačiau prieš pradedant darbą verta pasirūpinti tinkamais įrankiais. Čia jau neapsieisime su vienu universaliu įrankiu. Sode dažniausiai praverčia net keli skirtingi.
Pirmiausia – mažas rankinis sekatorius. Jis skirtas smulkioms šakelėms ir tiksliai genėti ten, kur reikia švaraus pjūvio. Antras labai naudingas įrankis yra teleskopinis sekatorius. Jis leidžia pasiekti aukštesnes šakas, kur ranka jau nebesiekia. O kai šaka tampa rimtesnė – storesnė nei jūsų riešas – tuomet jau prireikia rimtesnių įrankių: pjūklo arba net benzininio pjūklo.
Taigi, gerbiamieji sodininkai – sekatorius į rankas, kopėčias į kiemą ir pirmyn apžiūrėti savo sodų.
Tačiau patyrę sodininkai žino, kad genėjimas nėra tik techninis darbas. Tai tam tikras planavimas. Kiekvienas pjūvis keičia medžio ateitį.
Genėdami mes iš tikrųjų planuojame ne tik šių metų derlių. Mes galvojame, ką valgysime šiemet, ką valgysime kitais metais, o kokias šakas, kurios šiemet dar dera, kitais metais jau teks pašalinti. Sodininkas visada žiūri į medį kelių metų perspektyvoje.
Genint svarbu matyti šakos ateitį. Reikia pagalvoti, kur ji augs po kelių metų, ar nepradės liestis su kita šaka, ar vaisių svoris jos nenusvers, ar ji nepateks į tankią pavėsio zoną.
Todėl genėjimas dažnai vadinamas ne tik darbu, bet ir tam tikru sodininko menu.
Kol vaikštote po sodą, verta žvilgtelėti ir į veją. Kai nutirpsta sniegas, kartais matome pilkšvas dėmes – tai sniego pelėsis. Panikuoti nereikia. Tiesiog paimkite grėbliuką ir švelniai pašukuokite pažeistas vietas, kad veja gautų daugiau oro ir saulės. Dažniausiai pati atsigauna ir kiemas vėl pradės žaliuoti.
Tačiau pagrindinis kovo darbas sode vis tiek lieka tas pats – genėjimas.
Vaismedžių poskiepiai ir genėjimo logika: pažinkite savo medį prieš imdami sekatorių
Kalbant apie vaismedžius dažniausiai pirmiausia kalbama apie veisles – kokie bus obuoliai ar kriaušės. Tačiau patyrę sodininkai žino, kad ne mažiau svarbus yra poskiepis.
Poskiepis – tai šaknų sistema, ant kurios įskiepijama pasirinkta veislė. Nuo jo priklauso, kokio dydžio medis užaugs, kaip greitai pradės derėti, kiek metų gyvens ir net kaip atspariai reaguos į šalčius ar ligas.
Sodininkystėje dažnai naudojamos poskiepių lentelės, kuriose matome įvairius kodus – pavyzdžiui B26 ir kitus. B raidė čia nėra atsitiktinė. Ji siejama su rusų selekcininku Vladimiru Budagovskiu, kuris sukūrė visą seriją poskiepių, pritaikytų šaltesniam klimatui. Todėl šie poskiepiai dažnai vadinami Budagovskio poskiepiais.
Šie poskiepiai buvo kuriami regionams, kuriuose žiemos gali būti atšiaurios. Todėl jie pasižymi geru atsparumu šalčiui ir stabiliai auga panašiomis sąlygomis kaip Lietuvoje. Dėl šios priežasties daugelis sodininkystės specialistų ne tik rekomenduoja, bet net labai pataria rinktis būtent šiuos poskiepius.
Kodėl apie tai verta kalbėti straipsnyje apie genėjimą? Todėl, kad genėti reikia atsižvelgiant į poskiepį. Skirtingi poskiepiai lemia skirtingą medžio augimo stiprumą ir formą.
Kartais nutinka ir visai kurioziškų situacijų. Žmonės, nežinodami, ką tiksliai turi savo sode, nupjauna netinkamą vietą – ir paaiškėja, kad buvo nupjauta būtent įskiepyta dalis. Tuomet medis pradeda auginti laukinius ūglius iš poskiepio, o vaisių nebelieka.
Todėl sodininkai dažnai kartoja paprastą, bet labai svarbią taisyklę: reikia žinoti, ką augini. Savo medį reikia labai mylėti ir pažinti. O kartu nepamirškime: Jūs augalui netarnaujate – augalas tarnauja jums. Vaismedis yra jūsų sodo dalis, kuri turi duoti derlių, o ne tik užimti vietą.
Dėl šios priežasties genint nereikia bijoti būti ryžtingiems. Pradedantieji sodininkai labai dažnai daro vieną klaidą – jiems gaila nupjauti šakas. Atrodo, kad medis liks „nuskriaustas“.
Tačiau realybėje dažnai būna priešingai. Geras genėjimas dažnai reiškia gana stiprų genėjimą. Priklausomai nuo medžio kartais reikia pašalinti net pusę šakų ar dar daugiau.
Žmonėms tai kartais atrodo baisu. Atrodo, kad medis liks beveik plikas. Tačiau medis į tokį genėjimą dažniausiai reaguoja labai gerai.
Jis pradeda auginti stipresnes šakas, gauna daugiau šviesos, geriau vėdinasi ir gali daugiau energijos skirti vaisiams. Galų gale medis atsilygina gausesniu ir kokybiškesniu derliumi, ilgiau gyvena ir tampa lengviau prižiūrimas.
Dar vienas patarimas pradedantiesiems sodininkams – pirmą kartą genint didesnį sodą verta pasikviesti specialistą. Tai gali kainuoti. Vieno medžio genėjimas dažnai kainuoja nuo maždaug 10 iki 50 eurų, kartais ir daugiau, jei medis didelis ar sudėtingas.
Tačiau tai gali būti labai gera investicija. Specialistas ne tik sutvarkys medžius, bet ir parodys, kaip tai daroma. Pamatysite, kur pjauti, ką palikti, kaip formuoti vainiką. Po tokios praktikos daugeliui sodininkų genėjimas tampa daug aiškesnis.
Kartais vienas geras pavyzdys sode yra vertesnis už dešimt straipsnių.
Kaip medis paskirsto maisto medžiagas ir kodėl genint negalima nupjauti visų viršūnių
Norint gerai genėti vaismedžius, verta suprasti vieną labai svarbią biologinę taisyklę – kaip medis paskirsto maisto medžiagas. Daugelis žmonių mano, kad viską reguliuoja šaknys. Tačiau realybėje didelę dalį kontrolės turi viršūnė.
Pavasarį šaknys iš žemės pakelia vandenį ir maisto medžiagas, tačiau toliau jos pirmiausia keliauja į viršūnę. Iš viršūnės jos paskirstomos į visas kitas šakas. Tai reiškia, kad viršūnė tam tikra prasme „vadovauja“ medžiui ir lemia, kur medis skirs daugiausia energijos.
Galima tai paaiškinti dar paprasčiau ir net šiek tiek juokaujant. Medis, kaip ir daugelis gyvų organizmų, turi savo „galvą“ ir kaklą. Ta galva yra viršūnė. Gamtoje visur matome panašią logiką – yra galva, kuri priima sprendimus, ir kaklas, kuris ją laiko bei leidžia judėti. Medyje šaknys atlieka tarsi kaklo vaidmenį: jos kelia vandenį ir maisto medžiagas aukštyn. Tačiau viršūnė yra ta vieta, kuri paskirsto energiją ir diktuoja, kur medis augs.
Kai pavasarį medis pradeda vegetaciją, maisto medžiagos kyla iš šaknų į viršų. Ten jos paskirstomos po visą medį – į šakas, pumpurus, lapus ir būsimus vaisius. Viršūnė šiame procese atlieka labai svarbų vaidmenį. Ji tarsi signalizuoja, kur medis turi skirti daugiausia jėgų.
Štai kodėl genėjimo metu viena didžiausių klaidų – nupjauti visas viršūnes.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti visai logiška. Medis taps žemesnis, jį bus patogiau prižiūrėti, lengviau nuskinti obuolius. Tačiau medis į tokį sprendimą dažnai sureaguoja labai audringai.
Netekęs savo „galvos“, jis pradeda ieškoti naujos. Ir tuomet prasideda tai, ką sodininkai labai gerai pažįsta – vilkūglių sprogimas.
Staiga iš visų šakų pradeda augti stiprūs, statūs ūgliai. Jie kyla tiesiai į viršų, tarsi mažos naujos viršūnės. Kiekviena šaka bando tapti nauju lyderiu ir perimti kontrolę. Kartais atrodo, kad medis tiesiog nusprendė išauginti mažą mišką savo viduje.
Sodininkai kartais juokauja, kad jei labai nori pamatyti vilkūglių plantaciją – tiesiog nupjauk visas viršūnes.
Todėl genėjimo metu visada verta palikti bent vieną lyderę – pagrindinę viršūnę. Dažnai net geriau palikti šiek tiek silpnesnę, kad medis pernelyg neištįstų į aukštį.
Kai medis turi aiškią viršūnę, jo augimas tampa daug tvarkingesnis. Šakos auga nuosekliau, mažiau atsiranda chaotiškų ūglių, o visas vainikas išlaiko logišką struktūrą.
Ir štai čia atsiranda dar viena sodininko gudrybė. Kartais genint net neverta skubėti pjauti visko, kas atrodo per daug aukšta. Kartais pakanka tik šiek tiek pakoreguoti viršūnę arba palikti naują lyderę, kuri natūraliai perims medžio augimo kryptį.
Tokiu būdu medis lieka su savo „galva“, o sodininkui vėliau tenka gerokai mažiau kovoti su vilkūgliais.
Vilkūgliai: kada juos pjauti, kada palikti?
Po stipresnio genėjimo sodininkai dažnai pamato vieną dalyką – medis tarsi „supyksta“ ir pradeda leisti daug ilgų, tiesių ūglių. Jie šauna beveik statmenai į viršų, auga labai greitai ir dažnai visai ne ten, kur mums reikėtų. Tokie ūgliai vadinami vilkūgliais.
Daugelis sodininkų jų nemėgsta, nes vilkūgliai tankina vainiką ir dažniausiai neduoda vaisių. Tačiau jie nėra vien tik blogis. Kartais vilkūglis gali tapti labai gera nauja šaka, jei jis auga tinkama kryptimi.
Jeigu vilkūglis auga į medžio išorę ir gražiai įsilieja į vainiko formą, jį galima palikti. Toks ūglis laikui bėgant gali tapti vaisine šaka. Tačiau jei vilkūglis šauna tiesiai į viršų arba auga į medžio vidų, dažniausiai geriau jo atsisakyti.
Yra vienas labai patogus momentas, kai vilkūglius tvarkyti lengviausia. Tai vasaros pradžia, dažniausiai birželio mėnuo. Tuo metu nauji ūgliai dar būna minkšti ir juos galima paprasčiausiai nulaužti pirštais.
Patyrę sodininkai dažnai net neima sekatoriaus. Jie tiesiog apeina medį ir nulaužia nereikalingus jaunus ūglius. Tai užtrunka kelias minutes, o rezultatas labai geras – medis lieka šviesesnis, o vainikas neperauga.
Ypač verta apžiūrėti vietas aplink genėjimo žaizdas. Ten vilkūgliai dažniausiai auga gausiausiai. Medis tarsi bando greitai užauginti naują šaką toje vietoje, kur buvo pjūvis.
Jei tokius ūglius paliksime augti visą sezoną, kitą pavasarį jų bus daug storesnių ir teks vėl imtis sekatoriaus. O jei juos pašaliname anksti, medis tiesiog nukreipia energiją kitur.
Kartais sakoma labai paprastai – vilkūglį geriausia pašalinti tada, kai jis dar minkštas kaip pieštukas. Tada darbas greitas, o medis beveik nepastebi, kad kažko neteko.
Toks nedidelis darbas vasaros pradžioje gali sutaupyti labai daug genėjimo kitais metais.
Kaip genėti vaismedžius, kad obuoliai būtų didesni: šviesa, lapai ir pumpurų retinimas
Vienas svarbiausių genėjimo tikslų – į vainiką įleisti kuo daugiau šviesos. Jei medis per tankus, lapai vienas kitą užstoja, tarp jų kaupiasi drėgmė, o tai puiki terpė ligoms. Sodininkai dažnai prisimena vieną paprastą taisyklę – vienam obuoliui subrandinti reikia maždaug penkių lapų.
Tai reiškia, kad medis neprivalo būti tankiai apaugęs lapais. Jei vainikas labai tankus, vaisiai lieka šešėlyje ir prasčiau sunoksta. Todėl kartais retinami ne tik ūgliai, bet ir lapai. Ypač tose vietose, kur vaisiai visiškai pasislepia tarp lapų.
Šiek tiek praretinus lapiją, vaisiai gauna daugiau saulės, gražiau nusispalvina ir tampa saldesni. Ta pati logika galioja ir pumpurams. Jei medis užmezga labai daug pumpurų, jis bandys išauginti labai daug vaisių. Tačiau tada jie bus smulkesni ir silpnesni. Todėl sodininkai dažnai padeda medžiui – palieka mažiau pumpurų arba vėliau praretina vaisių užuomazgas. Tuomet medis visą savo energiją skiria mažesniam vaisių skaičiui, o jie užauga didesni ir gražesni.
Obels žiedinis pumpuras dažniausiai turi kelis žiedus – dažnai apie penkis. Vidurinis žiedas paprastai būna stipriausias ir duoda geriausią vaisių. Šoniniai dažnai būna silpnesni. Dėl šios priežasties patyrę sodininkai kartais pašalina dalį šoninių žiedų arba vėliau praretina vaisių užuomazgas. Tai vienas paprasčiausių būdų užauginti gražius ir stambius obuolius.
Kodėl kartais „vargstantis“ medis dera gausiau?
Sode kartais galima pamatyti labai keistą dalyką. Vienas medis atrodo gražus, stiprus, vešlus – lapų pilna, šakos sveikos, tačiau vaisių nedaug. O štai kitas medis, gal net truputį apdraskytas gyvenimo, kartais tiesiog nusėtas vaisiais.
Daugelis sodininkų yra tai pastebėję ir net šiek tiek dėl to šypteli. Gamta čia turi savo logiką.
Augalai turi labai stiprų išlikimo instinktą. Kai medis jaučia stresą – ligą, pažeidimą, stiprų genėjimą ar net šaknų sužeidimą – jis gali pradėti aktyviau formuoti žiedus ir vaisius. Tai tarsi natūrali augalo reakcija: jei gyvenimas tampa sunkesnis, reikia pasirūpinti palikuonimis.
Kartais paskaitose apie sodininkystę rodoma net gana paradoksalių pavyzdžių. Pavyzdžiui, trešnė, kuri serga vėžiu, gali būti tiesiog nusėta vaisiais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nelogiška, tačiau augalas tokiu būdu tarsi skuba pratęsti savo giminę.
Žinoma, tai nereiškia, kad reikia tyčia kankinti savo medžius. Sveikas medis visada gyvens ilgiau ir duos stabilesnį derlių. Tačiau šis reiškinys padeda suprasti vieną svarbią sodininkystės taisyklę – medis, kuris turi šiek tiek „dirbti“, dažnai dera geriau nei tas, kuris auga visiškai be iššūkių.
Apie tai sodininkai turi ir seną, šiek tiek juokingą posakį. Kartais sakoma, kad vaismedžiui labai padeda šalia padėtas kirvis. Jei medis neduos vaisių – teks jį iškirsti.
Ir čia atsiranda tas sodininkų humoras, kurį daugelis yra patyrę. Vos tik pradedate rimtai svarstyti apie tokį sprendimą, medis staiga ima derėti kur kas gausiau.
Žinoma, medis mūsų minčių negirdi. Tačiau dažnai būna taip, kad kai sodininkas pradeda rimčiau rūpintis medžiu – daugiau jį genėti, tvarkyti vainiką, prižiūrėti – medis iš tiesų pradeda derėti geriau.
Net su kambarinėmis gėlėmis kartais nutinka panašiai. Ilgai nežydi, atrodo visiškai abejingos mūsų pastangoms. O vos tik pradedame galvoti, kad gal jau laikas ją išmesti, staiga išleidžia žiedus.
Kartais atrodo, kad augalai irgi mėgsta šiek tiek „pasikalbėti“ su žmogumi, o truputis drausmės dar niekam nepakenkė 🙂
Tačiau iš šio sodininkų juoko verta pasiimti ir rimtą mintį. Vaismedžiai dera geriausiai tada, kai tarp augimo ir vaisių yra pusiausvyra. Per daug ramiai augantis medis dažnai augina tik šakas ir lapus. O medis, kuris gauna šiek tiek disciplinos – genėjimo, šviesos ir tvarkos – daug dažniau atsidėkoja gražiu derliumi.
Vaismedžių genėjimo taisyklės: kokias šakas būtina pašalinti ir kaip formuoti medžio vainiką
Kai jau suprantame, kaip medis paskirsto maisto medžiagas ir kodėl svarbu palikti viršūnę, ateina laikas pačiam svarbiausiam darbui – genėjimui. Daugeliui pradedančiųjų sodininkų šis momentas atrodo sudėtingas, tačiau iš tikrųjų viskas remiasi keliomis gana aiškiomis taisyklėmis.
Patyrę sodininkai dažnai sako paprastai: pirmiausia pašaliname tai, kas medžiui trukdo gyventi, o tik tada galvojame apie grožį ir formą.
Pagrindinės vaismedžių genėjimo taisyklės:
- pašaliname išlūžusias, ligotas ir pažeistas šakas
- šaliname šakas, kurios trinasi viena į kitą
- išpjauname šakas, augančias į vainiko vidų
- pašaliname per stačiu kampu augančias V formos šakas
- šaliname šakas, kurios tampa per storos ir pradeda konkuruoti su kamienu
- laikome maždaug 40–60 cm aukštų atstumus tarp pagrindinių šakų
- paliekame šakas, kurios auga/svyra į išorę ir formuoja medžio struktūrą
Tokios taisyklės padeda išlaikyti medį šviesų, tvirtą ir produktyvų.
Pirmiausia pašaliname pažeistas, nušalusias ir ligotas šakas
Genėjimą visada verta pradėti nuo paprasčiausio dalyko – pažiūrėti, kas medyje jau yra akivaizdžiai nereikalinga. Tai išlūžusios, pažeistos, ligotos ar išdžiūvusios šakos.
Tokios šakos dažnai tampa ligų vartais. Įtrūkusioje žievėje kaupiasi drėgmė, įsikuria grybinės ligos, o vėliau problema gali išplisti ir į sveikas medžio dalis.
Be to, tokios šakos dažniausiai neduoda gero derliaus. Medis vis tiek skiria joms dalį energijos, nors jos realios naudos nebeatneša. Pašalinus jas medis gali daugiau jėgų skirti sveikoms šakoms ir vaisiams.
Besitrinančios šakos ilgainiui sukuria ligų vietas
Dar vienas labai dažnas vaizdas sode – dvi šakos, kurios nuolat trinasi viena į kitą. Iš pradžių tai gali atrodyti visai nekaltai, tačiau po kelerių metų tokioje vietoje žievė nusitrina, atsiranda žaizdos.
Tokiose vietose medis tampa labai pažeidžiamas. Drėgmė, bakterijos ar grybinės ligos lengvai patenka į medieną ir pradeda plisti.
Todėl tokiose situacijose beveik visada geriau pasirinkti vieną šaką ir kitą pašalinti. Paprastai paliekama ta, kuri auga geresne kryptimi – į išorę, o ne į vainiko vidų.
Vainiko viduje turi būti šviesa ir oras
Vienas svarbiausių genėjimo tikslų yra įleisti į medį šviesą. Jei medis per tankus, lapai vienas kitą užstoja, šakos pradeda augti šešėlyje, o viduje susidaro drėgnas ir prastai vėdinamas mikroklimatas.
Tokios sąlygos yra idealios įvairioms ligoms.
Be to, vaisiai, augantys giliai tankiame vainike, dažnai būna smulkesni ir prasčiau nusispalvina, nes jiems paprasčiausiai trūksta saulės.
Todėl genint verta drąsiai pašalinti šakas, kurios auga į medžio vidų. Tokios šakos dažniausiai vis tiek neduoda gero derliaus, tačiau užima vietą ir atima šviesą iš kitų.
Sodininkai kartais juokauja labai paprastai: jei paukštis negali pralėkti pro medžio vainiką – medis per tankus.
V formos šakos atrodo tvirtos, bet dažniausiai eigoje lūžta
Dar viena vieta, į kurią verta atkreipti dėmesį, yra vadinamieji V formos suaugimai. Tai vietos, kur dvi šakos išauga labai stačiu kampu ir tarp jų lieka siaura žievės juosta.
Iš pirmo žvilgsnio tokia konstrukcija atrodo stipri. Tačiau iš tikrųjų ji yra viena silpniausių visame medyje.
Kai šakos pradeda laikyti didesnį vaisių svorį, tokiose vietose dažnai atsiranda įtrūkimai. Dar blogiau – tarp šakų kaupiasi drėgmė ir ten pradeda vystytis puviniai.
Todėl tokias šakas dažniausiai verta pašalinti kol jos dar nedidelės ir medis nepradėjo investuoti į jas daug energijos.
Šaka neturi bandyti tapti nauju kamienu
Kartais šaka pradeda augti taip stipriai, kad tampa beveik tokio pat storio kaip kamienas. Tuomet ji pradeda konkuruoti su juo ir bando perimti lyderio vaidmenį.
Tai dažnai suardo visą medžio struktūrą. Tokios šakos tampa labai sunkios, gali nulūžti nuo vaisių svorio ir deformuoti visą vainiką.
Sodininkai kartais tai vadina paprasta 2/3 taisykle – šaka neturėtų tapti beveik tokia pat stora kaip kamienas.
Jei taip nutinka, dažniausiai geriau ją pašalinti arba stipriai patrumpinti.
Šakos turi augti aukštais – maždaug kas 40–60 centimetrų
Formuojant vaismedį svarbu galvoti ne tik apie atskiras šakas, bet ir apie visą medžio struktūrą.
Dažniausiai pagrindinės šakos formuojamos aukštais. Tarp jų paliekamas maždaug 40–60 centimetrų atstumas. Tokie aukštai leidžia šviesai pasiekti visas medžio dalis ir užtikrina, kad šakos viena kitos neužgoš.
Toks išdėstymas leidžia medžiui augti tvirtai ir stabiliai. Be to, vėliau daug lengviau skinti vaisius, purkšti ar atlikti kitus priežiūros darbus.
Dėl šios priežasties daugelis obelų ir kriaušių dažnai formuojamos panašiai kaip eglės – su viena aiškia viršūne ir šakomis, išsidėsčiusiomis aukštais.
Vaismedžiams dažniausiai tinka eglės arba taurės forma
Vaismedžiai gali būti formuojami skirtingomis formomis, tačiau soduose dažniausiai sutinkamos dvi – eglės forma ir taurės forma.
Eglės forma dažniausiai taikoma obelims ir kriaušėms. Tokiu atveju medis turi vieną aiškią viršūnę, o šakos išsidėsto aukštais aplink kamieną. Tokia struktūra leidžia medžiui išlaikyti stiprią formą ir gerai paskirstyti vaisių svorį.
Taurės forma dažniau taikoma kaulavaisiams – pavyzdžiui, persikams, abrikosams, kartais slyvoms. Tokiu atveju centrinė viršūnė pašalinama, o medis formuojamas iš kelių pagrindinių šakų, kurios atsiveria į šonus.
Vainiko vidurys tokiu atveju lieka atviras, todėl saulė lengvai pasiekia vaisius iš visų pusių. Tai ypač svarbu kaulavaisiams, kurie labai mėgsta saulę ir šilumą.
Dideles šakas reikia pjauti atsargiai – trijų pjūvių taisyklė ir sodo tepalo naudojimas
Kai tenka pašalinti storesnę šaką, svarbu tai padaryti atsargiai. Jei stora šaka nupjaunama vienu pjūviu iš viršaus, krisdama ji dažnai nuplėšia dalį žievės nuo kamieno. Tokia žaizda gyja sunkiai ir gali tapti ligų vieta.
Todėl sodininkai naudoja vadinamąją trijų pjūvių taisyklę.
Pirmiausia šaka šiek tiek įpjaunama iš apačios, truputį arčiau kamieno nei pagrindinis pjūvis. Ši įpjova sustabdo žievės plyšimą. Tuomet šaka nupjaunama iš viršaus šiek tiek toliau nuo kamieno. Nukritus šakai lieka nedidelis kelmelis. Trečiuoju pjūviu tas kelmelis jau tvarkingai pašalinamas prie pat šakos pagrindo.
Jei pjūvis nedidelis ir jį galima uždengti nykščiu, medis dažniausiai pats puikiai susitvarko su tokia žaizda. Tačiau jei šaka buvo didesnė, verta pjūvį patepti sodo tepalu. Svarbiausia nepersistengti. Čia ne tortą kepame ir ne glazūrą pilame. Sodo tepalą verta tepti ramiai ir saikingai – tarsi kremą nuo saulės ar vazeliną lūpoms. Plonas sluoksnis apsaugo pjūvį ir leidžia medžiui ramiai užsigydyti žaizdą.
Lapų ir pumpurų retinimas: vienam obuoliui reikia maždaug penkių lapų
Kai pavasarį vaismedis pradeda sprogti lapais, dažnam sodininkui atrodo, kad kuo daugiau žalumos – tuo geriau. Medis pilnas pumpurų, lapai vešlūs, atrodo stiprus ir gyvybingas. Iš pirmo žvilgsnio norisi palikti viską, kas auga. Vis dėlto patirtis sode gana greitai parodo kitą dalyką – per daug lapų ir per daug vaisių dažniausiai reiškia smulkų derlių.
Medis turi ribotą energijos kiekį. Viskas, ką jis užaugina – lapai, pumpurai, vaisiai – dalijasi ta pačia energija, kurią augalas sukaupė šaknyse ir gauna iš saulės. Kai vaisių per daug, medis bando išmaitinti visus. Tada dažniausiai nutinka paprastas dalykas – obuolių daug, bet jie maži ir ne tokie skanūs, kokių tikėjomės.
Sodininkai jau seniai turi paprastą orientyrą: vienam obuoliui subrandinti reikia maždaug penkių gerai apšviestų lapų. Tai nereiškia, kad reikia skaičiuoti kiekvieną lapą, bet ši taisyklė padeda suprasti bendrą logiką – vaisiui reikia vietos, šviesos ir pakankamai lapų, kurie dirbtų jam.
Pažvelgus į labai tankų medį dažnai matyti, kad obuoliai slepiasi giliai lapuose. Tokiose vietose saulė beveik nepasiekia vaisių. Jie nusispalvina prasčiau, būna mažiau saldūs ir kartais net ilgiau bręsta. Saulė vaisiui yra beveik tokia pat svarbi kaip vanduo.
Dėl to sodininkai kartais retina ne tik šakas, bet ir lapus.
Lapų retinimas padeda įleisti į vainiką saulę
Tankus vainikas dažnai sukuria savotišką mažą džiunglių klimatą. Lapai užstoja vienas kitą, oras sunkiau cirkuliuoja, o tarp šakų kaupiasi drėgmė. Tokia aplinka labai patinka įvairioms ligoms.
Tokiose vietose dažniau atsiranda rauplės, miltligė ar kiti grybiniai susirgimai. Be to, vaisiai, kurie auga giliai lapijoje, dažnai lieka mažesni ir prastesnės spalvos.
Todėl kai kurie sodininkai vasaros pabaigoje net specialiai praretina lapus aplink vaisius. Tai daroma labai paprastai – pašalinami keli lapai, kurie tiesiogiai dengia obuolį nuo saulės.
Kartais pakanka visai nedaug. Vos keli pašalinti lapai ir vaisius pradeda gauti daugiau šviesos. Po kelių savaičių matyti, kad obuolys gražiau nusispalvina ir subręsta tolygiau.
Ypač tai naudinga žieminėms obelims. Rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje šiek tiek praretinus lapus aplink vaisius, jie gali gauti daugiau saulės ir geriau pasiruošti skynimui.
Pumpurų retinimas – mažiau vaisių, bet geresni
Ne mažiau svarbus darbas yra pumpurų retinimas. Pavasarį medis dažnai suformuoja labai daug žiedinių pumpurų. Kai medis sužydi, atrodo, kad derlius bus milžiniškas.
Tačiau medis ne visada pats tiksliai „apskaičiuoja“, kiek vaisių galės išauginti. Kartais jis užmezga daugiau vaisių, nei gali kokybiškai subrandinti.
Tokiais atvejais gamta pati įsikiša. Dalį vaisių medis numeta – sodininkai tai vadina natūraliu vaisių kritimu.
Tačiau patyrę sodininkai dažnai padeda medžiui ir patys praretina dalį žiedų arba jaunų vaisių. Kai vaisių paliekama mažiau, medis gali daugiau energijos skirti kiekvienam iš jų.
Rezultatas dažniausiai labai aiškus – obuoliai užauga didesni, gražesni ir saldesni.
Obels pumpure dažniausiai būna keli žiedai
Įdomu tai, kad vienas obels žiedinis pumpuras dažniausiai slepia kelis žiedus. Dažnai jų būna penki. Vidurinis žiedas paprastai būna stipriausias ir iš jo išauga pats gražiausias obuolys.
Šoniniai žiedai dažnai būna silpnesni. Jei visi jie paliekami, vienoje vietoje pradeda augti keli vaisiai, kurie stumia vienas kitą ir dalijasi tomis pačiomis maisto medžiagomis.
Dėl šios priežasties kai kurie sodininkai dar žydėjimo metu arba iškart po jo pašalina dalį žiedų ar jaunų vaisių. Dažnai paliekamas vienas arba du stipriausi.
Taip vaisiai turi daugiau vietos augti, gauna daugiau saulės ir maisto medžiagų.
Retinimas padeda išvengti pramečiavimo
Dar viena priežastis, kodėl verta retinti vaisius, yra vadinamasis pramečiavimas. Kartais medis vienais metais dera labai gausiai, o kitais beveik neduoda vaisių.
Taip nutinka tada, kai medis vienais metais per daug išsenka. Visą energiją jis skiria vaisiams, o kitam sezonui nebesukaupia pakankamai jėgų.
Patyrę sodininkai stengiasi šią pusiausvyrą šiek tiek reguliuoti. Jie leidžia medžiui derėti gausiai, bet neleidžia jam pervargti.
Toks medis dažniausiai dera stabiliau – derlius būna kasmet, o ne kas antri metai.
Geras sodininkas augina ne lapus, o vaisius
Jei medis paliekamas visiškai neprižiūrimas, jis dažniausiai ima auginti daug šakų ir lapų. Tai natūrali augalo strategija – kuo labiau išsiplėsti ir užimti daugiau vietos saulėje.
Sodininkui svarbiausia ne tai, kiek medis turi lapų. Sodininkui svarbiausia vaisiai.
Genėjimas, lapų retinimas ir pumpurų kontrolė leidžia nukreipti medžio energiją ten, kur jos labiausiai reikia. Kai medis nebešvaisto jėgų nereikalingoms šakoms ir per dideliam vaisių kiekiui, jis gali auginti gerą, gausų ir kokybišką derlių.
Kada genėti skirtingus vaismedžius: obelys, kriaušės, slyvos, trešnės ir uogakrūmiai
Kai sodininkai pradeda domėtis genėjimu, dažnai kyla vienas paprastas klausimas – kada tai daryti? Pavasarį? Vasarą? O gal rudenį? Atsakymas nėra vienas visiems augalams, nes skirtingi vaismedžiai elgiasi skirtingai.
Obelys ir kriaušės genėjimą pakelia gana ramiai. Jas dažniausiai genime ankstyvą pavasarį, kai jau baigiasi didžiausi šalčiai, bet pumpurai dar nepradėję sprogti. Tai dažniausiai būna kovo mėnuo arba balandžio pradžia. Tuo metu medis dar miega, todėl genėjimo žaizdos gyja ramiau.
Šie medžiai laikomi vienais atlaidžiausių genėjimui. Net jei pradedantysis sodininkas kartais nukerpa šiek tiek daugiau, obelis ar kriaušė dažniausiai su tuo susitvarko.
Su kaulavaisiais istorija jau kiek kitokia. Slyvos, vyšnios, trešnės, abrikosai ar persikai yra jautresni. Juos dažniausiai geriau genėti vasarą, kai medis aktyviai auga ir žaizdos greičiau užsitraukia.
Pavasarinis kaulavaisių genėjimas kartais gali paskatinti ligas, ypač įvairius medienos puvinius ar bakterines infekcijas. Todėl daug patyrusių sodininkų slyvas, vyšnias ir trešnes tvarko po derliaus arba vasaros viduryje.
Yra ir dar viena įdomi detalė, apie kurią dažnai kalba sodininkai – kai kurie augalai labai stipriai „verkia“, jei juos genime netinkamu metu, o kartais ir visai nusiverkia…
Atsargiai su aktinidijomis ir vynuogėmis, jų pavasarį negenime
Kai kuriuose augaluose pavasarį labai intensyviai juda sula. Jei tuo metu juos nupjauname, iš pjūvio vietos gali gana ilgai tekėti skystis. Kartais sodininkai sako, kad medis tiesiog „verkia“.
Labiausiai tai pastebima genint:
- vynuoges
- aktinidijas
- beržus
- klevus
Šie augalai pavasarį labai jautrūs pjūviams, juos dažniausiai geriau genėti, kai pilnai apsipila lapais.
Ypač tai svarbu aktinidijoms. Jei jas nupjausime jau prasidėjus sulos tekėjimui, iš pjūvio vietos sula gali tekėti labai ilgai. Kartais tai augalą net pražudo.
Vynuogės taip pat geriausiai genimos žiemos pabaigoje arba labai anksti pavasarį, kol dar neprasidėjo stiprus sulos tekėjimas.
Uogakrūmių genėjimas: serbentai, agrastai, šilauogės, avietės ir gervuogės
Uogakrūmiai sode dažnai atrodo paprastesni nei vaismedžiai, tačiau ir jiems galioja ta pati taisyklė – jei jų negenėsime, krūmai greitai sutankės, viduje pradės trūkti šviesos, atsiras drėgmė ir ligos. O derlius po kelių metų taps vis smulkesnis.
Todėl uogakrūmių genėjimas yra ne mažiau svarbus nei obelų ar kriaušių. Tik čia reikia žinoti vieną pagrindinį dalyką – skirtingos uogos dera ant skirtingo amžiaus šakų.
Serbentai: geriausiai dera jaunos šakos
Serbentai yra vieni dėkingiausių uogakrūmių. Jie gana atsparūs šalčiui ir gerai pakelia genėjimą, todėl jų nereikia gailėti.
Juodieji serbentai gausiausiai dera ant vienmečių ir dvimečių ūglių, o senesnės šakos kasmet tampa vis mažiau derlingos. Pagrindinė serbentų genėjimo logika labai paprasta – kasmet reikia pašalinti dalį seniausių šakų ir palikti jaunus, stiprius ūglius.
Paprastai daroma taip:
- kasmet išpjaunamos 3–4 seniausios šakos prie pat žemės
- paliekami stipriausi jauni ūgliai
- krūme laikoma maždaug 10–15 skirtingo amžiaus šakų
Tokiu būdu krūmas nuolat atsinaujina ir kiekvienais metais augina naujas derlingas šakas.
Serbentų genėjimo metu galima padaryti ir dar vieną labai naudingą darbą – pasidauginti krūmų.
Nupjautos sveikos šakelės visai nebūtinai turi keliauti į kompostą. Dažnai sodininkai jas tiesiog panaudoja kaip auginius.
Daroma labai paprastai:
- nukerpama šakelė su 4 pumpurais
- ji į žemę įsmeigiama maždaug 45° kampu
- virš žemės paliekamas tik vienas pumpuras, žiūrintis į viršų
Iš jo vėliau išauga naujas serbentų krūmas. Tai vienas paprasčiausių ir patikimiausių uogakrūmių dauginimo būdų.
Agrastai: krūmas turi būti šviesus ir pralaidus
Agrastai labai mėgsta šviesą. Jei krūmas tampa tankus, uogos smulkėja, o ligos plinta daug greičiau.
Todėl agrastus dažnai rekomenduojama genėti gana drąsiai. Kartais pašalinama net apie pusė krūmo šakų, ypač jei krūmas senas ir apleistas.
Genint pirmiausia pašalinamos:
- seniausios šakos
- į krūmo vidų augantys ūgliai
- viena kitą liečiančios šakos
Gerai išgenėtas agrastų krūmas turi būti gana atviras – kad saulė galėtų pasiekti uogas iš visų pusių.
Šilauogės: paliekame jaunus ūglius
Šilauogės taip pat dera geriausiai ant jaunesnių šakų. Jauni ūgliai dažnai būna ryškesnės spalvos – rausvi ar net raudoni.
Genint šilauoges dažniausiai:
- pašalinamos senos, sustorėjusios šakos
- paliekami stiprūs jauni ūgliai
- praretinamas krūmo vidus
Taip krūmas nuolat atsinaujina ir dera stabiliau.
Avietės: svarbu atskirti vasarines ir remontantines
Remontantinės avietės dera ant pirmamečių ūglių. Tai reiškia, kad jos užaugina naujus stiebus pavasarį ir ant jų dar tais pačiais metais subrandina uogas. Todėl tokias avietes galima genėti labai paprastai. Ankstyvą pavasarį arba rudenį visi stiebai nupjaunami beveik iki pat žemės. Pavasarį išauga nauji ūgliai ir vasaros pabaigoje vėl duoda derlių.
Tačiau čia labai svarbus tankumas. Avietės labai greitai plečiasi, todėl jas būtina retinti.
Paprastai viename metre paliekama apie 6–10 stiprių stiebų. Jei jų daugiau, augalai pradeda konkuruoti dėl šviesos ir maisto.
Vasarinės avietės elgiasi kitaip. Jos dera ant antramečių ūglių.
Tai reiškia, kad:
- pirmamečiai ūgliai užauga šiemet
- kitais metais jie dera
- po derliaus tie stiebai pašalinami
Todėl vasarinių aviečių priežiūra vyksta taip: po derliaus išpjaunami visi pernai derėję stiebai, o paliekami tik nauji, švieži ūgliai, kurie derės kitais metais.
Gervuogės: kartais geriausia jas paguldyti po sniegu
Dar vienas įdomus augalas sode – gervuogės. Vijoklinės veislės dažnai auginamos pririštos prie stulpų ar vielų, tačiau Lietuvos žiemomis tai kartais tampa problema.
Jei gervuogės paliekamos aukštai pririštos, šaltesnę žiemą jų ūgliai gali apšalti. Todėl kai kurie sodininkai daro paprastą dalyką – rudenį ūglius paguldo ant žemės.
Kai juos užkloja sniegas, susidaro natūrali izoliacija. Po tokiu sniego sluoksniu ūgliai dažnai peržiemoja daug geriau. O štai tie, kurie lieka pakelti ant atramų, kartais nušąla.
Persikai ir šiaurinė sodo pusė – sena sodininkų gudrybė
Kalbant apie persikus verta prisiminti vieną įdomią sodininkų gudrybę. Dauguma augalų tradiciškai sodinami pietinėje sodo pusėje, kur daugiau saulės ir šilumos.
Tačiau su persikais kartais daroma priešingai.
Kai kurie sodininkai tyčia sodina persikus šiaurinėje pusėje. Priežastis gana paprasta – ten pavasarį žemė ir oras įšyla šiek tiek lėčiau, dėl to medis nubunda vėliau ir pumpurai išsprogsta kiek vėliau. Tai gali padėti išvengti ankstyvų pavasario šalnų, kurios dažnai sunaikina persikų žiedus.
Žinoma, ši gudrybė turi ir savo kainą. Vėliau pabudęs medis kartais turi mažiau laiko vaisiams sunokinti.
Todėl čia ir prasideda tikras sodininkavimo menas. Jei persikas auga šiaurinėje vietoje, verta rinktis ankstyvesnes veisles. O jei sodinate pietinėje pusėje – galima rinktis ir vėlyvesnes.
Taip sode atsiranda pusiausvyra tarp šilumos, šalnų ir derliaus. Ir būtent tokiose mažose gudrybėse dažnai slypi tikras sodininkystės džiaugsmas.
Dar kelios sodininkų gudrybės: balinimas, purškimai ir pavasario šalnų apsauga
Genėjimas yra vienas svarbiausių pavasario darbų sode, tačiau jis tikrai ne vienintelis. Patyrę sodininkai žino, kad geras derlius prasideda nuo daugybės mažų darbų, kuriuos atliekame dar prieš prasidedant tikram vegetacijos sezonui.
Kai kurie iš jų atrodo labai paprasti, tačiau gali turėti didelę įtaką tam, kaip augalai jausis visą sezoną.
Medžių balinimas: sodininkai daro gruodį, „dailininkai“ – pavasarį
Vienas iš tokių darbų yra vaismedžių kamienų balinimas. Patyrę sodininkai dažnai juokauja, kad tikras balinimas vyksta žiemą, o pavasarį jau prasideda „dailininkų sezonas“.
Idealiu atveju medžiai balinami gruodžio mėnesį, kai prasideda stipresni šalčiai. Balta spalva atspindi saulės spindulius ir apsaugo kamieną nuo staigių temperatūros svyravimų.
Žiemos pabaigoje dienomis saulė jau gali stipriai įšildyti kamieną, o naktį temperatūra vėl krenta žemiau nulio. Dėl tokių svyravimų žievė gali skilti.
Todėl balinimas veikia kaip savotiška apsauga nuo tokių temperatūrinių šokų.
Jei balinimas atliekamas vasario pabaigoje ar kovo mėnesį, jis jau nebe toks efektyvus nuo šalčio. Tačiau vis tiek turi prasmę – baltas kamienas šiek tiek apsaugo ir nuo įvairių kenkėjų bei parazitų.
Todėl jei iki šiol dar nespėjote nubalinti medžių, tai padaryti vis tiek verta.
Pavasariniai purškimai prieš pumpurų skleidimąsi
Dar vienas labai svarbus momentas sode – purškimai ankstyvą pavasarį.
Pirmasis purškimas dažniausiai atliekamas dar prieš pumpurų skleidimąsi. Tai padeda sunaikinti per žiemą ant medžių likusius ligų sukėlėjus.
Dažnai naudojami vario preparatai, kurie padeda kovoti su grybinėmis ligomis.
Vėliau, kai pumpurai jau susiformuoja, bet dar neprasiskleidžia, kartais naudojami ir insekticidai – jie padeda sumažinti kenkėjų populiaciją dar prieš jiems pradedant aktyviai daugintis.
Dar vienas svarbus momentas ateina tuomet, kai pradeda kristi žiedlapiai. Pavyzdžiui, vyšnioms ar trešnėms tai dažnai būna signalas, kad laikas atlikti dar vieną apsauginį purškimą nuo kenkėjų.
Pavasario šalnos – kantrių sodininkų išbandymas
Pavasarinės šalnos yra viena didžiausių vaismedžių problemų. Kartais vos viena šaltesnė naktis gali sunaikinti didelę dalį žiedų.
Yra vienas įdomus būdas, kurį naudoja kai kurie sodininkai – vandens purškimas prieš šalnas.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba keistai. Tačiau kai vanduo užšąla ant pumpurų ar žiedų, susidaro plonas ledo sluoksnis. Ledui formuojantis išsiskiria šiluma, kuri gali apsaugoti augalo audinius nuo stipresnio nušalimo.
Tai tikrai veikia, tačiau reikalauja daug kantrybės. Dažnai reikia purkšti kelias naktis iš eilės, nes dieną ledas ištirpsta ir procesą tenka kartoti.
Kai kurie sodininkai įsirengia automatines laistymo sistemas, kurios tokiomis naktimis nuolat purškia vandenį. Kiti tiesiog patys budi sode.
Tai jau tikras sodininkų pasiaukojimas dėl būsimo derliaus.
Dar viena sena gudrybė – sniegas prie augalų
Kartais sodininkai naudoja ir dar paprastesnį metodą – prie jautresnių augalų sukaupia daugiau sniego.
Storesnis sniego sluoksnis ilgiau išlaiko šaltį dirvoje, todėl augalas pabunda šiek tiek vėliau. O tai gali padėti išvengti ankstyvų pavasario šalnų. Toks metodas kartais naudojamas net su persikais ar kitais jautresniais augalais.
Straipsniu pasidalino kaunietė, apibendrinusi genėjimo paskaitos komentarus.
