Parlamentas nusprendė įstatyme aiškiai pasakyti, kad santuoka nereiškia pareigos mylėtis ir tam reikia sutikimo
Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja trečiadienį vienbalsiai pritarė įstatymo projektui, kuriuo atsisakoma vadinamosios „santuokinės pareigos“. Įstatymo autoriai teigia, kad ši sąvoka ilgą laiką kėlė painiavą ir buvo naudojama ignoruojant sutikimo klausimą santuokoje. Projektą parėmė daugiau nei 120 parlamentarų iš skirtingų politinių partijų.
Įstatyme aiškiai įrašoma, kad bendras sutuoktinių gyvenimas nesukuria pareigos turėti lytinių santykių. Dokumentas dabar bus svarstomas Prancūzijos Senate. Nors Prancūzijos įstatymai niekada tiesiogiai nenumatė, kad sutuoktiniai privalo turėti lytinių santykių šie pokyčiai buvo siūlomi jau kuris laikas.
Įstatymo iniciatoriai teigia, kad pakeitimas skirtas aiškumui užtikrinti, nes iki šiol teisinėje praktikoje buvo skirtingų aiškinimų, ką reiškia „bendras gyvenimas“.
Teismų praktika ir Europos teismo sprendimas tapo pagrindu pokyčiams
Civiliniame kodekse buvo kalbama apie bendrą gyvenimą, pagarbą, ištikimybę ir tarpusavio pagalbą, tačiau pareiga mylėtis niekur nebuvo įrašyta. Vis dėlto kai kurie teismai bendro gyvenimo sąvoką aiškino plačiai – kaip gyvenimą „po vienu stogu ir vienoje lovoje“.
Dėl to praktikoje atsirado vadinamoji „santuokinė pareiga“, nors ji niekada nebuvo tiesiogiai įtvirtinta įstatyme. Tai leido skyrybų bylose teigti, kad atsisakymas mylėtis yra santuokinių pareigų pažeidimas, nors tokios pareigos įstatymas aiškiai nenumatė.
2019 metais Prancūzijoje vyrui buvo suteiktos skyrybos dėl to, kad jo žmona ilgą laiką atsisakė lytinių santykių. Vėliau ši moteris kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. 2025 metais teismas nusprendė, kad toks sprendimas pažeidė jos pagrindines teises.
Europos teismas nurodė, kad atsisakymas turėti lytinių santykių negali būti laikomas kalte skyrybų byloje. Po šio sprendimo tapo aišku, kad panaši teismų praktika ateityje neturėtų būti taikoma.
Įstatymas laikomas aiškinamuoju, o ne esminiu teismų darbo keitimu
Įstatymo autoriai pabrėžia, kad naujasis tekstas greičiausiai neturės didelio poveikio teismų sprendimams, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimas jau apribojo tokių bylų galimybę. Tačiau, jų teigimu, svarbu šį principą aiškiai įrašyti nacionaliniame įstatyme.
Prancūzija pastaraisiais metais taip pat pakeitė išžaginimo apibrėžimą, aiškiai įtvirtindama, kad bet koks lytinis veiksmas be aiškaus sutikimo yra nusikaltimas. Įstatyme pabrėžiama, kad tylėjimas ar pasipriešinimo nebuvimas nelaikomi sutikimu.
Nacionalinės Asamblėjos patvirtintas įstatymo projektas dabar bus nagrinėjamas Senate pagreitinta tvarka. Jei jam bus pritarta, pakeitimai galėtų įsigalioti artimiausiais mėnesiais.
Kaip sutikimo ir seksualinės prievartos klausimas šiuo metu reguliuojamas Lietuvoje
Lietuvoje lytiniai santykiai prieš asmens valią yra kriminalizuoti pagal Baudžiamąjį kodeksą, nepriklausomai nuo to, ar tai vyksta santuokoje, ar kitokiuose santykiuose. Išžaginimas apibrėžiamas kaip lytiniai santykiai, kai naudojamas fizinis smurtas, grasinimas, psichinė prievarta arba pasinaudojama bejėgiška asmens būkle. Įstatyme nėra numatyta jokios išimties sutuoktiniams.
Tačiau galiojančiuose teisės aktuose nėra aiškiai įtvirtintos nuostatos, kad pats sutikimo nebuvimas savaime būtų laikomas nusikaltimo kriterijumi. Praktikoje teisėsauga daugiausia vertina smurto, grasinimų ar prievartos faktą, o ne tai, ar buvo aiškiai išreikštas laisvas sutikimas. Dėl to seksualinės prievartos artimoje aplinkoje atvejai dažnai yra sunkiai įrodomi ir retai patenka į teismus.
2022 metais Seime buvo registruotos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis siūlyta įtvirtinti principą, kad lytiniai santykiai be aiškaus, laisvo ir savanoriško sutikimo būtų laikomi nusikaltimu, nepriklausomai nuo santykių pobūdžio, įskaitant santuoką. Pataisos sukėlė plačias diskusijas, tačiau projektas nebuvo priimtas ir vėlesnėse kadencijose nebuvo grąžintas balsavimui.
Šiuo metu Baudžiamasis kodeksas ir toliau remiasi prievartos modeliu, o sutikimo sąvoka nėra įtvirtinta kaip atskiras kriterijus. Diskusijos dėl galimo sutikimo principo įtvirtinimo prisidėjo prie platesnio viešojo supratimo apie seksualinę prievartą artimoje aplinkoje, tačiau teisinė sistema iš esmės liko nepakitusi.
