Skyrium gyventi tapo ne tik patogiau, bet ir pigiau?
Yra nepatogi, bet vis dažniau girdima mintis: šiandien daugeliui žmonių labiau apsimoka būti išsiskyrus nei gyventi santykiuose. Ir tai jau ne emocijų, o labai konkrečių skaičiavimų klausimas. Lengvatos, mokesčiai, socialinės garantijos, būstas – visa sistema tyliai signalizuoja, kad vienam būti paprasčiau. Ypač moterims.
Ne kartą viešojoje erdvėje teko matyti situacijas, kai išsiskyrusi moteris realiai gyvena lengviau nei santykiuose su pusiau išlaikytiniu vyru. Mažiau įtampos, mažiau atsakomybės už kitą suaugusį žmogų, daugiau aiškumo ir, svarbiausia, daugiau pinigų – arba bent jau mažiau išlaidų tam, ką dažnai pavadiname dar vienu (suaugusiu) vaiku.
Prie to prisideda ir nauji sprendimai, pavyzdžiui, ką tik priimtas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis. Paradoksalu, bet ir čia išsiskyrusiems būti pigiau. Tai nėra teorija – tai praktika. Sistema, galbūt to net nesiekdama, kuria aplinką, kurioje santykiai tampa ne privalumu, o papildomais reikalais. Ir tada natūraliai kyla klausimas: jei valstybė, rinka ir kasdienė buitis sako, kad vienam paprasčiau, kodėl žmogus turėtų rinktis sunkesnį kelią?
Santykiai yra darbas
Man atrodo, kad pamiršome vieną esminį dalyką: santykiai yra darbas. Ne tik jausmas, ne vien romantika ir ne rožinė „chemija“, o nuolatinis darbas. Kaip ir bet kuris kitas, jis reikalauja pastangų, kantrybės ir gebėjimo išbūti nepatogume.
Kai kurie žmonės tam turi natūralų talentą – jiems lengviau girdėti, derintis, nusileisti. Kitiems tai sunku, reikia mokytis, klysti, taisyti. Ir būtent čia, atrodo, įvyksta lūžis: kam dirbti, jei galima nedirbti.
Jei žmogus jaučiasi labai didelis ir nori būti vienetu, problema nėra tame, kad jis „neteisingas“ ar „nemokantis santykių“. Problema atsiranda tik tada, kai jis bando apsimesti, kad gali būti ir vienetu, ir puse vieneto tuo pačiu metu.
Santykiai iš esmės yra susitarimas sumažėti. Ne sunaikinti save, ne nusipjauti kampus, bet sutikti, kad „aš“ nebebus vienintelis matas.
Vartotojiškumas įsibrovė į šeimas: apsilamdė – keičiam
Gyvename kultūroje, kuri mus išmokė vieno labai aiškaus įpročio – sugedus daiktui, pirkti naują. Taisyti seną neapsimoka: per brangu, per sudėtinga, per daug laiko. Šitas mąstymas tyliai persikėlė ir į santykius. Antroji pusė vis dažniau tampa vartojimo preke. Kol patogu – smagu, kol „fun“ – būname kartu. Atsiranda klausimų, trinties, nuovargio – ieškome kito varianto arba atsisakome visai.
Skaitant įvairius žmonių pokalbius, stebint viešas diskusijas, susidaro įspūdis, kad žmonės keičiami kaip kojinės. Ne todėl, kad visi blogi ar ciniški, o todėl, kad „kam čia vargti“. Santykių taisymas reikalauja pastangų, o pastangos šiandien nėra vertybė. Vertybė – komfortas, savirealizacija, asmeninė nauda čia ir dabar. Jei kažkas trukdo – atmetame.
Deja, panašu, kad mūsų niekas nebemoko kurti ir branginti santykių. Nemoko išbūti konfliktuose, nemoko taisyti, nemoko prisiimti atsakomybės už ilgalaikius ryšius. Mus moko individualizmo, asmenybių stiprinimo, nuolatinio savęs klausimo: „o ką aš iš to gaunu?“ Ir tame nėra nieko blogo – iki tam tikros ribos. Problema prasideda tada, kai „aš“ visiškai išstumia „mes“.
Todėl skyrybos šiandien dažnai nėra pralaimėjimas. Tai racionalus, netgi logiškas sprendimas sistemoje, kuri santykių nebeskatina. Ir kol mes to nepripažinsime, tol apsimetinėsime, kad problema slypi tik žmonių moralėje ar „vertybių krizėje“. Galbūt problema daug paprastesnė – mes gyvename pasaulyje, kuriame dirbti santykiuose tiesiog neapsimoka.
Tai – asmeninė autoriaus nuomonė, atspindinti subjektyvų požiūrį į šiuolaikinius santykius ir skyrybų tendencijas.
