Vilniaus žaliojo vandenilio projektas – brangi ambicija lietuvių piniginėms?
Vilniuje planuojamas žaliojo vandenilio projektas viešai pristatomas kaip reikšmingas žingsnis mažinant taršą ir modernizuojant viešąjį transportą. Savivaldybės valdoma įmonė „Miesto gijos“ skelbia, kad sostinėje numatoma statyti 3 megavatų galios žaliojo vandenilio gamybos įrenginį, kuris kasmet galėtų pagaminti iki 3,45 mln. kubinių metrų vandenilio ir būti naudojamas viešajam transportui, pirmiausia – vandeniliu varomiems autobusams [1].
Šis projektas siejamas su Vilniaus tikslu tapti klimatui neutraliu miestu iki 2030 metų.
Pagal projekto rengėjų pateikiamą informaciją, vandenilis būtų gaminamas elektrolizės būdu, naudojant atsinaujinančią elektros energiją. Tarptautiniuose energetikos portaluose nurodoma, kad tokia infrastruktūra teoriškai galėtų sumažinti apie 1 400 tonų CO₂ emisijų per metus, lyginant su dyzeliniais autobusais [2]. Šie skaičiai dažnai pateikiami kaip vienas pagrindinių argumentų projekto naudai.
Paskelbtas viešasis pirkimas: siekia nupirkti 16 vandenilinių autobusų
Pagal viešai prieinamus šaltinius matyti, kad projekto finansavimas pristatomas nevienodai. „Miesto gijos“ interneto svetainėje nurodoma, jog apie 70 proc. žaliojo vandenilio projekto vertės turėtų būti finansuojama Europos Sąjungos lėšomis, o likusi dalis – iš miesto biudžeto. Tuo tarpu viešųjų pirkimų sistemoje paskelbtame pirkime, kuriuo perkami vandeniliu varomi autobusai, aiškiai pažymėta, kad šis konkretus pirkimas nėra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis [3].
Tai leidžia daryti prielaidą, kad pats vandenilio gamybos projektas ir autobusų įsigijimas gali būti finansuojami skirtingais mechanizmais. Tačiau šis skirtumas oficialioje komunikacijoje kol kas nėra detaliai paaiškintas, todėl visuomenei gali susidaryti ne iki galo aiškus vaizdas apie tai, kokia dalis projekto kaštų teks miestui.
Skiriasi ir projekto vertės skaičiai. Vilniaus miesto savivaldybės pranešimuose minima apie 8,05 mln. eurų bendrą investiciją [4], tuo tarpu tarptautiniuose šaltiniuose nurodoma, kad projekto vertė gali siekti iki 10 mln. eurų. Šie skirtumai nebūtinai reiškia prieštaravimą, tačiau rodo, kad kalbama apie skirtingus projekto etapus arba skirtingai skaičiuojamas sąnaudas.
Tokie autobusai jau buvo išbandyti Lietuvoje
Apie bandymus Vilniuje ir Kaune rašiusi LRT citavo viešojo transporto atstovų pastebėjimus, kad tokie autobusai „riedėdami neskleidžia triukšmo, o į aplinką išskiria tik vandenį“ [5]. Šis aspektas dažnai minimas kaip vienas akivaizdžiausių technologijos privalumų, ypač kalbant apie triukšmo mažinimą mieste.
Tačiau dalis ekspertų viešai kelia ir kritinius klausimus. Energetikos komentatorius Domantas Tracevičius, vertindamas Vilniaus planus, rašė, kad vandeniliu varomi autobusai gali būti brangus sprendimas, kurio efektyvumas kelia abejonių. Jo teigimu, „ne vienas Europos miestas jau yra atsisakęs vandenilinių autobusų ir pasirinkęs elektrinius, nes pastarieji yra efektyvesni ir pigesni eksploatuoti“ [7]. Ši nuomonė atspindi platesnes diskusijas Europoje, kuriose vandenilis dažnai lyginamas su tiesioginiu elektriniu transportu.
Analizėse taip pat nurodoma, kad vienas vandeniliu varomas autobusas gali sunaudoti apie 8 kg vandenilio 100 kilometrų atstumui, o elektriniam autobusui tokiai pačiai distancijai pakanka apie 110–120 kWh elektros energijos [7]. Šie skaičiai dažnai naudojami diskutuojant apie bendrą energetinį efektyvumą, nors projekto šalininkai pabrėžia didesnį nuvažiuojamą atstumą ir greitesnį „užpildymo“ laiką.
Oficialiai Vilniaus žaliojo vandenilio iniciatyva pristatoma kaip pilotinis, inovacinis projektas, skirtas technologijų išbandymui ir patirties kaupimui. Tokiu požiūriu jis nėra pozicionuojamas kaip viso miesto viešojo transporto pakaitalas, o veikiau kaip papildomas sprendimas greta elektrinių autobusų.
