Prancūzija skelbia stabdysianti pesticidais užterštų maisto produktų importą
Prancūzijos vyriausybė paskelbė apie planus vienašališkai sustabdyti maisto produktų, kuriuose aptinkami Europos Sąjungoje uždraustų pesticidų likučiai, importą. Apie tai pranešė ministras pirmininkas Sébastienas Lecornu, nurodydamas, kad artimiausiomis dienomis bus priimtas atitinkamas dekretas, inicijuotas žemės ūkio ministrės Annie Genevard.[1]
Pagal šį sprendimą į Prancūziją nebebūtų įleidžiami produktai, kuriuose randami tokie pesticidai kaip mankozebas, glifosatas, tiophanate-metilas ar karbendazimas. Draudimas paliestų avokadus, mangus, citrusinius vaisius, vynuoges, obuolius ir kitus vaisius, daugiausia importuojamus iš Pietų Amerikos ir kitų trečiųjų šalių. Kontrolę, kaip teigiama, vykdytų specializuota tarnyba, užtikrinanti, kad produktai atitiktų Prancūzijos sveikatos standartus.
Tačiau net ir toks, iš pirmo žvilgsnio, griežtas nacionalinis sprendimas nėra visiškai Prancūzijos rankose. Kadangi prekybos politika priklauso Europos Sąjungos kompetencijai, Paryžius per dešimt dienų turės gauti Europos Komisijos pritarimą. Net ir kalbant apie vartotojų sveikatą bei vietos ūkininkų apsaugą, galutiniai sprendimai dažnai priklauso nuo Briuselio leidimo.
Pesticidų klausimas tampa politiniu įrankiu derybose dėl ES–Mercosur susitarimo
Šis Prancūzijos žingsnis glaudžiai susijęs su platesniu politiniu kontekstu – planuojamu ES ir Pietų Amerikos „Mercosur“ bloko laisvosios prekybos susitarimu, kurį Europos Komisija siekia pasirašyti jau sausio viduryje. Būtent pesticidų likučių klausimas buvo viena pagrindinių Prancūzijos sąlygų, keliamų mainais už paramą šiam susitarimui.[2]
Europos Komisija jau anksčiau žadėjo griežtinti kontrolę ir taikyti nulinę toleranciją ypač pavojingų cheminių medžiagų likučiams. Tačiau kritikai pažymi, kad tokios iniciatyvos dažnai lieka popieriuje, o realybėje importuojami produktai ir toliau konkuruoja su europietiška produkcija, pagaminta pagal griežtesnius reikalavimus ir didesnėmis sąnaudomis.
Prancūzijos vyriausybė šį sprendimą pristato kaip „pirmą žingsnį“ ginant ūkininkus nuo nesąžiningos konkurencijos. Tačiau euroskeptiškai nusiteikę stebėtojai kelia klausimą, ar tai nebus tik laikinas politinis gestas, skirtas nuraminti protestuojančius ūkininkus, kol ES toliau stums prekybos susitarimus, kurie ilgainiui gali dar labiau spausti vietos žemės ūkį.
Ūkininkų protestai ir Briuselio veto grėsmė atskleidžia ribotą nacionalinių vyriausybių savarankiškumą
Prancūzijoje sprendimas dėl importo draudimų paskelbtas ūkininkams vis dar blokuojant kelius ir protestuojant prieš valdžios veiksmus, susijusius su gyvulių ligų valdymu ir bendra žemės ūkio politika. Žemės ūkio ministrė ragina mažinti įtampą, tačiau pats faktas, kad net ir tokiose srityse kaip maisto sauga sprendimus tenka derinti su Europos Komisija, tik stiprina nepasitenkinimą.
Ūkininkai ir kritikai pabrėžia, jog ES sistema leidžia importuoti pigesnę produkciją, pagamintą naudojant Europoje uždraustas medžiagas, o vėliau tą pačią produkciją bandoma „suvaldyti“ papildomomis patikromis. Tokia praktika, jų teigimu, iškreipia rinką ir silpnina vietinius gamintojus.
Prancūzijos pavyzdys dar kartą parodo struktūrinę problemą: nacionalinės vyriausybės prisiima politinę atsakomybę prieš savo piliečius, tačiau realią sprendimų galią dažnai turi Briuselis. Kol Europos Komisija spręs, ar leisti Paryžiui įgyvendinti paskelbtą draudimą, lieka atviras klausimas, kiek tokios iniciatyvos iš tiesų keičia situaciją, o kiek jos tik maskuoja gilesnį suvereniteto ir sprendimų kontrolės deficitą Europos Sąjungoje.
