Net ir saugumo kamera negali stebėti svetimos privačios teritorijos
Vaizdo stebėjimo kameros Lietuvoje dygsta kaip grybai po lietaus – ant namų, stulpų, garažų, bendrijų teritorijose. Daugeliui jos asocijuojasi su saugumu: „jei nieko blogo nedarai – ko bijoti?“ Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė. 2025 m. gegužės 16 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) priimtas sprendimas parodė, kad net „dėl saugumo“ įrengta kamera gali tapti neteisėtu privataus gyvenimo pažeidimu.
Ši istorija aktuali ne teisininkams, o visiems, kurie gyvena šalia kaimynų, bendrijų, akligatvių ar bendrų keliukų.
VDAI nagrinėtas atvejis iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: gyvenamųjų namų bendrija ant apšvietimo stulpo įrengė vaizdo kamerą, skirtą saugoti bendrijos teritoriją. Kamera filmavo keliuką, vedantį į bendriją. Problema ta, kad tas keliukas ėjo per privatų sklypą, kuris priklausė ne bendrijai, o atskiram asmeniui.
Sklypo savininkė apie tai sužinojo jau po fakto – jokio sutikimo ji nebuvo davusi, nebuvo tinkamai informuota, o kamera fiksavo jos teritoriją nuolat. Moteris kreipėsi į VDAI, teigdama, kad toks stebėjimas pažeidžia jos teisę į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą.
Inspekcija su tuo sutiko ir aiškiai pasakė: net jei kamera įrengta saugumo tikslais, ji negali stebėti kito asmens privačios teritorijos be aiškaus teisinio pagrindo. Nuosavybės teisė ir privatumas šiuo atveju yra svarbesni už abstraktų „bendrą saugumą“.
Tai svarbi žinia visiems, kurie mano, kad „jei filmuoja tik keliuką – viskas gerai“. Jei tas keliukas yra tavo sklype, situacija jau visai kita.
Teisėtas interesas nėra automatinis leidimas filmuoti kaimynus
Bendrija bandė gintis teigdama, kad vaizdo stebėjimas vykdomas remiantis vadinamuoju „teisėtu interesu“ – viena iš BDAR leidžiamų duomenų tvarkymo sąlygų. Esą kamera reikalinga dėl anksčiau įvykusių incidentų, o įrašus mato tik bendrijos pirmininkas.
Tačiau VDAI pabrėžė esminį dalyką: teisėtas interesas nėra savaiminis leidimas filmuoti bet ką ir bet kur. Jis visada turi būti pasvertas – ar bendrijos interesas tikrai svarbesnis už konkretaus žmogaus teisę nebūti stebimam savo žemėje.
Šiuo atveju svarbus buvo ir laiko faktorius. Kamera buvo įrengta tada, kai sklypas priklausė juridiniam asmeniui, tačiau vėliau savininkas pasikeitė. Naujoji savininkė nėra bendrijos narė, o jos interesai nebuvo įvertinti iš naujo. Tai, kas galėjo būti teisėta vienu laikotarpiu, nebėra teisėta automatiškai pasikeitus aplinkybėms.
Be to, bendrija net nepateikė vadinamojo teisėto intereso balanso testo – dokumento, kuris turėtų pagrįsti, kodėl stebėjimas būtinas ir proporcingas. Be tokio įvertinimo kalbėti apie teisėtą interesą iš esmės neįmanoma.
Jei jautiesi stebimas savo sklype, tai gali būti pažeidimas
Šis sprendimas ypač svarbus paprastiems žmonėms, nes jis patvirtina paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą: jausmas, kad esi stebimas savo kieme, gali būti ne tik nemalonus, bet ir teisiškai neteisėtas.
Net jei kažkur kabo lentelė „Vykdomas vaizdo stebėjimas“, to nepakanka. Pagal BDAR, žmogus turi būti aiškiai informuotas: kas filmuoja, kokiu tikslu, kokią teritoriją, kiek laiko saugomi duomenys ir kur kreiptis dėl savo teisių. Vien telefono numeris ant stulpo šių reikalavimų neatitinka.
VDAI sprendimas baigėsi aiškiu nurodymu: bendrija privalo nedelsiant nutraukti neteisėtą stebėjimą arba gauti savininkės sutikimą, taip pat sunaikinti jau surinktus vaizdo duomenis. Kitaip tariant, kamera turi būti arba perreguliuota, arba išjungta.
Tai signalas visiems: jei kaimyno ar bendrijos kamera „žiūri“ į tavo kiemą, tai nėra smulkmena. Tu turi teisę klausti, reikalauti paaiškinimų ir, jei reikia, kreiptis į VDAI. Privatumas neprasideda tik nuo namo durų – jis galioja ir tavo žemėje.
