Ar kartų traumos nulemia kur judame gyvenime ar likimas perprogramuojamas?
Vis dažniau kalbama, kad mes paveldime ne tik akių spalvą ar charakterį, bet ir neišspręstas emocijas, baimes, net santykių modelius. Daugeliui sunku tuo patikėti – juk atrodo, kad žmogus pats kuria savo gyvenimą.
Tačiau psichologai vis dažniau pastebi, kad mūsų elgesį lemia ne tik dabartis, bet ir praeities patirtys, kurios saugomos tarsi genetinėje atmintyje. Laidoje (Ne)standartai psichologė, psichoterapeutė Eglė Kijevič Zakaraitė sako, kad tai vadinama transgeneracine trauma – reiškiniu, kai neišgyventi jausmai, nutylėtos istorijos ir šeimos paslaptys perduodamos iš kartos į kartą.
„Mes visi puikiai žinome, kad paveldime talentus, gebėjimus. Bet lygiai taip pat paveldime ir emocinius trigerius – užspaustas traumas, karo, bado, stokos ar atstūmimo patirtis. Tai, kas nebuvo išgyventa, mes pasiimame su savimi“, – pasakoja psichologė.
Jos teigimu, toks „paveldėjimas“ gali pasireikšti visai netikėtai: žmogus kartoja tas pačias klaidas santykiuose, jaučiasi kaltas be priežasties arba gyvena nuolatiniame trūkumo jausme, nors objektyviai visko turi.
„Kai mergaitė nuo vaikystės girdi, kad visoms giminės moterims nesiseka su vyrais, ji jau yra programuojama nesėkmei. Net nesąmoningai kartos modelį, kurį girdi, nors to žmogaus gyvenimo net nėra mačiusi“, – sako ji.
Kaip išsilaisvinti iš paveldėto scenarijaus ir perrašyti savo likimą
Pasak E. Kijevič Zakaraitės, pirmas žingsnis iš šio užburto rato – pripažinti, kad trauma egzistuoja. „Tai nėra pasiteisinimas ar kaltinimas tėvams. Tai suvokimas, kad kažkada šeimoje buvo neišgyventų skausmų, o mes juos nešamės toliau. Bet gera žinia ta, kad žmogus turi pasirinkimą – ar tą traumą aktyvuoti, ar ją paleisti“, – teigia ji.
Ji pabrėžia, kad tai nėra vienkartinis sprendimas. „Nutraukti reiškia ne ‘paėmei pirštais ir viskas dingo’. Tai procesas, kuris vyksta sluoksniais. Viename gyvenimo etape žmogus suvokia, kitame išmoksta gerbti patirtį, dar vėliau – ją paleisti. O mes norime greitai: dabar, čia, kad viskas būtų gerai. Bet tai taip neveikia“, – kalba psichologė.
Darbas su pasąmone, anot jos, yra kūrybinis procesas, panašus į sapnų analizę ar sistemines konsteliacijas, kuriose žmogus išdėlioja savo šeimos istoriją erdvėje ir pamatęs ją iš šalies gali pradėti keisti.
„Mūsų kūnas reaguoja greičiau nei protas. Jei protas šią minutę nesuvokia – tai nereiškia, kad nesuvoks po kurio laiko“, – sako E. Kijevič Zakaraitė.
Galiausiai ji primena, kad paveldėta patirtis – tai ne nuosprendis, o kvietimas augti. „Net jei tau perduota trauma, tai nereiškia, kad ji turi valdžią. Atsakomybė yra tavo rankose – pasirinkti, ar ją kartoti, ar sustoti ir perrašyti savo istoriją.“
Visą pokalbį rasite YouTube kanale 77TV ir laidoje (Ne)standartai su Evelina.
