Vaikų saugumas mokykloje: ką daryti, jei specialiųjų poreikių turintis vaikas skriaudžia bendraklasius?
Pastaraisiais metais į bendrojo ugdymo mokyklas vis aktyviau integruojami vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Tai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti jų socialinę įtrauktį. Tačiau kartu su tuo kyla ir naujų iššūkių. Tėvai vis dažniau dalijasi nerimu, jog jų vaikai patiria smurtą iš specialiųjų poreikių turinčių bendraklasių, o patys nežino, kokių veiksmų imtis.
Tokiose situacijose nukentėti gali visi – tiek vaikai, tiek pedagogai, tiek tėvai. Dažnas bendruomenės narys, susidūręs su panašiais atvejais, ima manyti, kad tai „normali“ kasdienybė, kurią reikia tiesiog toleruoti. Tačiau, kaip pabrėžia teisininkė Raimonda Joskaudienė, tokia nuostata yra klaidinga.
Nė vienas vaikas neturi teisės skriausti kito
Kaip rašė „Vakarų ekspresas“, ne visi specialiųjų poreikių turintys vaikai vienodai prisitaiko prie triukšmingų, perpildytų klasių, todėl kartais konfliktų išvengti nepavyksta. Kai kurie tėvai sako, kad įtraukusis ugdymas tampa ne pagalba, o papildomu iššūkiu tiek vaikams, tiek jų šeimoms.[1]
„Nei sveikas, nei su specialiais poreikiais vaikas negali ir neturi teisės pulti, skriausti, kandžioti ar kitaip žaloti kitų“, – savo viešame įraše „Facebook“ rašo juristė, mediatorė R. Joskaudienė.[2]
Pasak jos, tokį elgesį gali lemti įvairios priežastys – sunkumai valdant emocijas, nesupratimas socialinėse situacijose, komunikacijos barjerai ar sensorinė perkrova. Tačiau priežastys nepanaikina atsakomybės: saugią aplinką visiems turi užtikrinti ir tėvai, ir ugdymo įstaiga, ir valstybė.
Kas atsako už vaiko elgesį?
Juristė primena, kad atsakomybės grandinė yra aiški.
- Tėvai ar globėjai atsako už vaiko auklėjimą, priežiūrą, pagalbos priemonių užtikrinimą ir bendradarbiavimą su specialistais.
- Mokykla ar darželis privalo užtikrinti saugią aplinką, parengti individualų ugdymo planą, suteikti psichologo ar asistento pagalbą. Jei tėvai nesutinka bendradarbiauti, įstaiga turi teisę kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą.
- Valstybė ir savivaldybės turi pareigą užtikrinti, kad švietimo sistema turėtų pakankamai resursų vaikams su specialiaisiais poreikiais.
R. Joskaudienė taip pat pabrėžia, kad teisinė atsakomybė vaikui atsiranda tik nuo 14 metų (baudžiamoji) ir nuo 16 metų (administracinė) – iki tol už jo veiksmus visapusiškai atsako tėvai.
Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijos direktorius Nikolajus Petunovas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad jų mokykloje mokosi 30 vaikų su specialiaisiais poreikiais, tačiau rimtų incidentų pavyksta išvengti. Pasak jo, tai lemia tinkamai sukomplektuota pagalbos sistema – mokykloje dirba padėjėjai, socialiniai pedagogai, o komanda geba operatyviai reaguoti.
Ką daryti nukentėjusiųjų tėvams?
Teisininkė R. Joskaudienė pateikia aiškią rekomendacijų seką.
Pirmiausia – fiksuoti įvykį: pranešti pedagogams, kreiptis į gydytoją, kad būtų užfiksuoti sužalojimai, ir paprašyti ugdymo įstaigos parengti protokolą.
Antra – informuoti agresyvaus vaiko tėvus. Jei žodinis kontaktas neveikia, reikalauti oficialaus pranešimo raštu.
Trečia – reikalauti ugdymo įstaigos veiksmų: papildomos priežiūros, asistento, ugdymo plano korekcijų.
Ketvirta – kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jei nei tėvai, nei įstaiga nesiima veiksmų.
Galiausiai, prireikus – pasitelkti teisinius instrumentus. Civilinis kodeksas aiškiai numato, kad už nepilnamečio iki 14 metų padarytą žalą atsako tėvai. Todėl nukentėjusiųjų tėvai gali reikalauti atlyginti žalą už gydymą ar moralinę skriaudą. Rimtesniais atvejais galima kreiptis ir į policiją.
Lietuvos psichologų sąjungos atstovė Alina Martinkutė-Vorobej pabrėžia, kad Lietuva nebuvo iki galo pasiruošusi įtraukiamajam ugdymui – mokykloms trūksta specialistų, patalpų ir aiškumo. Tačiau, jos teigimu, procesas juda tinkama kryptimi, o tikrosios problemos kyla tada, kai ugdymo principai įgyvendinami paviršutiniškai arba „atbulomis rankomis“.
Pagalba, o ne atstūmimas
„Kiekvienas vaikas turi teisę į saugią aplinką, tačiau kartu kiekvienas vaikas – ir su specialiais poreikiais – turi teisę į pagalbą, o ne atstūmimą“, – pabrėžia R. Joskaudienė.
Pasak jos, problemų ignoravimas veda prie dar didesnių konfliktų, todėl bendruomenė, tėvai, mokytojai ir institucijos turi veikti išvien. Tik bendros pastangos gali užtikrinti, kad integracija vyktų sėkmingai, o visų vaikų saugumas būtų užtikrintas.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savo komentare primena, kad įtraukusis ugdymas yra švietimo sistemos principas, o ne tik atskiras metodas. Mokyklos privalo priimti visus vaikus, tačiau tuo pačiu turi taikyti individualius ugdymo planus, pasitelkti specialistus ir prireikus koreguoti ugdymo formą. Galutinį sprendimą, kokioje mokykloje mokysis vaikas, visada priima tėvai, pasitarę su specialistais.
