Kai kalbos apie politiką ar karą tampa vienpusiškos, įsijunkite laidą „Riba“ su Ugniumi Kiguoliu. Čia pašnekesiai įgauna kitą atspalvį, temos pasirodo esančios plačios ir intriguojančios, o paprasti dalykai ir gilios emocijos gula lyg ant delno. Pašnekovai ribas atranda ir praranda, bet svarbiausia – atvirai dalijamasi patirtimis, keliami sudėtingi klausimai ir be užuolankų kalbama apie tai, kas iš tiesų rūpi žmonėms.
„Tai kieno Krymas?“ – taikliai laidą pradeda pašnekovą truputį šildydamas laidos vedėjas. „Aš pats tikrai norėčiau, kad jis būtų Ukrainos, bet kaip yra?“
„Turbūt niekada nebus kitaip, jisai visą laiką bus Ukrainos, nesvarbu, kad jisai dabar yra laikinai okupuotas. Vis tiek bus Ukrainos ir tos teritorijos, kurios irgi Donbaso, Luhansko apskritis, irgi jos de jure yra Ukrainos ir morališkai jos irgi yra Ukrainos. O, kad jos yra laikinai okupuotos, tai aš manau, nu, čia laiko klausimas vis tiek, anksčiau ar vėliau turėtų spręstis“, – atsakė Šarūnas Jasiukevičius, daugeliui puikiai žinomas kaip „Praeities žvalgas“, nuolat balansuojantis tarp praeities ir dabarties, tarp žinomų faktų ir paslapčių, tarp istorijos ir karo realybės.
Diskusijoje vyrai gilinosi, ką iš tikrųjų reiškia „vatniko“ sąvoka, kur yra riba tarp nuomonės ir kolaboravimo, ar galima žmogų vadinti vatniku vien todėl, kad jis klausosi rusiškos muzikos ar eina į rusišką spektaklį.
Apie etikečių klijavimą atvirai kalbėjo laidos vedėjas Ugnius Kiguolis: „Problema yra ta, kad labai plačiai klijuojamos sąvokos. Nuo vatnikų mes peršokam prie kolaborantų. Mane patį vadina dirbančiu Kremliui, gaunančiu pajamas iš Kremliaus. Tai neveda į vienybę, ir tada kyla rizika, kad tikros grėsmės atveju mes kariausime vieni prieš kitus.“
Šarūnas tęsė: „Jeigu mes dabar kalbėtumėm šios dienos supratimu, mano bent jau supratimu, tai iš esmės vatnikas yra žmogus, kuriam rusiškas pasaulis yra artimesnis už vakarietišką pasaulį ir jam smagiau būti Rusijos įtakoje negu Vakarų pasaulio įtakoje, ir jisai už tai ir serga. Bet aš taip įsivaizduoju, gal aš klystu, kad Lietuvoje tų tikrų vatnikų pagal tokį apibrėžimą yra labai nyki mažuma. Didžioji dalis žmonių, kurie vadinami vatnikais, galvoja, kad jų gyvenimo nesėkmių ir patirtos neteisybės raktas yra teisybės atstatymas, kuris ateis iš rusų pasaulio, staiga čia padarys kažkokį perversmą, ir staiga visi, kurie buvo niekuo, taps kažkuo.“
Laidoje netrūko ir asmeninių patirčių. Šarūnas pasakojo apie savo žygius Černobylio zonoje: „2009 metais turėjau daug laisvo laiko, žaidžiau „S.T.A.L.K.E.R.“ – veiksmas vyksta Černobylio zonoje. Norėjau pamatyti žaidime atkurtą Pripetę ir elektrinės apylinkes. Oficialios ekskursijos neleido į daugelį objektų, todėl pirmą kartą ėjau nelegaliai su ukrainiečiu palydovu. Vėliau bandžiau organizuoti oficialiai – administracija dirbo tik su grupėmis, tad subūriau grupę per „Facebook“. Taip pamažu perpratau sistemą, sudraugavau su administracija, pradėjau organizuoti maršrutus.“
Politinės temos persipynė su gynybos klausimais. „Socdemus laikau solidžia politine jėga, nors jų ideologijai nepritariu. Koalicijos flirtas su vienadienėmis populistinėmis jėgomis – blogas signalas. Dėl gynybos: dar prieš rinkimus sakiau, kad biudžetas turi siekti bent 5 procentus BVP. Dabar judesys yra, bet, mano manymu, per vėlai ir per mažas“, – sakė Šarūnas.
Ir galiausiai – Šarūno Jasiukevičiaus, geriau žinomo kaip „Praeities žvalgo“, trys svarbūs patarimai kiekvienam žmogui: nuo finansinės pagalvės ir kasdienės logistikos iki pilietinio ir gynybinio pasirengimo.
Viską pamatykite patys laidoje „Riba“
