Vilnietis kas metus įveikia didelį atstumą pėsčiomis
Rugpjūčio 9-osios rytą iš Vilniaus į Alytų vėl pajudės grupė pėsčiųjų – tai ne varžybos, o bendrystės ir ištvermės kelionė, suvienijanti žmones, norinčius ne tik įveikti 100 kilometrų atstumą, bet ir prisidėti prie autizmo spektro sutrikimų turinčių žmonių gerovės.
Šis žygis – jau ketvirtas toks, tačiau jo esmė išlieka ta pati: eiti kartu. Be finišo juostos, be medalių, be nugalėtojų. Žygeiviai susitinka anksti ryte Vilniaus pakraštyje ir keliauja visą dieną bei naktį, kad pasiektų Dzūkijos sostinę. Visi surinkti aukojimai šiemet atiteks autizmo paramos fondui „Pokyčių ambasada“.[1]
Organizatoriai pabrėžia: nebūtina žygiuoti visų 100 kilometrų. Kiekvienas gali prisijungti tiek, kiek leidžia jėgos ar dienotvarkė – žengti kartu dieną, naktį ar tik kelias valandas paryčiais. Tai žygis, kuris kviečia ne lenktyniauti, o būti šalia.
Kaip iš vieno pokšto gimė kasmetinis 100 kilometrų žygis
„Turbūt kiekviename žygyje būna žmonių, kurie vidury kelio nori sustoti, pasiduoti. Būna ašarų, fizinio skausmo, tylos. Bet tada atsiranda kitas žmogus, kuris ištiesia pleistrą, pasiūlo vandens, ar tiesiog pasako: „dar truputį, mes kartu“ – ir žingsnis po žingsnio viskas pasidaro įmanoma“, – pasakoja žygio sumanytojas, psichologinių iniciatyvų kūrėjas ir trijų vaikų tėvas, prieš kelerius metus atsikraustęs iš Vilniaus į Alytų.
Anot jo, šis žygis ne tik apie fizinį išbandymą, bet ir apie žmogišką ryšį, tylų solidarumą ir vidinį virsmą, kuris įvyksta einant su nepažįstamais, kurie tampa bendrakeleiviais. Kai nėra nugalėtojų, išlieka tik tai, kas svarbiausia – buvimas kartu, kelias, per kurį keičiamės ir mes patys.
Tiesa, organizatorius prisimena, kad idėja kilo beveik netyčia.
„Pirmą kartą apie ėjimą iš Vilniaus į Alytų prabilome pokštaudami, bet kuo daugiau apie tai kalbėjome, tuo labiau atrodė, kad tai ne juokas, o kažkas, ką iš tiesų verta pabandyti.“
Naujas gyvenimo etapas Alytuje – be plano, bet su prasmėmis
Vyras, šiandien jau laikomas aktyviu Alytaus bendruomenės nariu, neslepia – miestą pasirinko be išankstinio plano, neturėdamas nei giminystės ryšių, nei konkretaus sumanymo. Tiesiog po pandemijos su žmona nusprendė, kad laikas keisti tempą ir vietą. Taip Vilniaus triukšmą iškeitė į Dzūkijos ramybę.
„Kartais pokyčiai įvyksta be logikos, bet atveria duris dalykams, apie kuriuos net nesvajojai“, – sako jis.
Alytus tapo ne tik naujais namais, bet ir vieta, kur kilo idėjos apie bendrystę, žygius, pagalbą kitam.
Nuo tada jis vysto projektą „Visi psichologai“, organizuoja žygius, buria bendruomenę ir kviečia įsiklausyti į vienas kitą – tiek kelyje, tiek kasdienybėje. Žygis „Į Alytų“ tapo simboliniu tiltu tarp buvusios ir dabartinės sostinių, tarp dviejų gyvenimo etapų ir tarp žmonių, kurie eina ne tik fiziniu, bet ir asmeniniu keliu.
