Džeimsas Ganas: „Supermenas yra Amerikos istorija – imigranto istorija“
Liepos 11-ąją kino teatrus pasieks naujausia „Supermeno“ (angl. Superman) versija, režisuojama Džeimso Gano (James Gunn). Nors filme bus skraidantis šuo, žurnalistai, piktadariai ir pažįstamos fantastinės detalės, pats režisierius pabrėžia: šįkart istorija kalbės apie politinius ir moralinius pasirinkimus.
„Supermenas yra Amerikos istorija. Imigrantas, atvykęs iš kitur ir tapęs jos dalimi. Bet man tai visų pirma istorija apie paprastą žmogišką gerumą – apie vertybę, kurią esame praradę“, – sakė Dž. Ganas interviu.[1]
Simbolinis Kal-El personažo ryšys su imigracija nėra naujiena – jo kūrėjai Džeris Sygelis (Jerry Siegel) ir Džo Šusteris (Joe Shuster) buvo žydų kilmės antrąja karta Amerikoje gimę imigrantų vaikai.[2] Tačiau šįkart imigracijos tema ne tik simbolinė – ji įgyja visiškai naują svorį kontekste, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas vykdo aktyvią nelegalių migrantų deportaciją, o visuomenė vis labiau susipriešinusi šiuo klausimu.
Moralė, politika ir „kasdieninio pykčio“ veidas
Pasak Dž. Gano, filmas kalba ne tik apie politiką, bet ir apie moralinę laikyseną. „Ar niekada nežudai – kaip tiki Supermenas – ar visgi yra balansas, kaip mano Lois?“ – svarsto režisierius.
Šioje versijoje Supermenas jau dirba „Daily Planet“ redakcijoje, yra santykiuose su žurnaliste Lois Lein (Lois Lane, vaidina Reičel Broznhan), o nauju grėsmių šaltiniu taps technologijų milijardierius Leksas Liutoras (Lex Luthor, vaidina Nikolas Holtas).
Pasak Dž. Gano, filmas neišvengiamai bus priimtas skirtingai „raudonose ir mėlynose valstijose“. Visgi jis teigia, kad pagrindinė žinutė yra universali: „Tai istorija apie žmogišką gerumą. Ir taip, bus žmonių, kuriems tai atrodys įžeidžiama. Bet tegu eina velniop.“
Toks požiūris gali būti priimtinas vieniems, bet erzinti kitus – ypač tuos žiūrovus, kurie kiną renkasi kaip atsipalaidavimą nuo politinių įtampų, o ne kaip dar vieną socialinį komentarą.
Ar politizuoti filmai vėl susidurs su auditorijos nepasitenkinimu?
Pastaraisiais metais Holivude pasirodė ne vienas filmas, kuriame ryškios moralinės ar ideologinės temos, bet jie sulaukė ir finansinių, ir žiūrovų vertinimo nesėkmių. „The Marvels“, „Lightyear“ ar net kai kurie „Marvel“ tęsiniai buvo kritikuoti ne tik dėl kūrybinių sprendimų, bet ir dėl per didelio „pamokomojo“ tono.[3]
Dalis publikos sako norinti žiūrėti filmus ne apie pasaulį, kuriame gyvena, o apie pasaulį, iš kurio gali pabėgti. Tad klausimas, ar žiūrovai pasirinks Gun‘o „Supermeną“, išlieka atviras.
„Šis filmas atsirado tuo metu, kai daug žmonių yra praradę viltį kituose žmonėse“, – teigia Dž. Ganas. – „Tai istorija apie žmogų, kuris yra išskirtinai geras. Ir man atrodo, kad mums to dabar labai reikia.“
Jis taip pat pripažįsta, kad „kultūrinis žiaurumas“ tapo norma, ypač internete. „Milijonai žmonių kasdien lieja pyktį. Tai nesveika būsena žmogaus protui. Jei galėčiau paspausti mygtuką ir išjungti internetą – svarstyčiau tai.“
„Aš nekuriu filmų, kad pakeisčiau pasaulį, bet jei keli žmonės po šio filmo taps šiek tiek geresni – man to užtektų“, – priduria režisierius.
