Mugė baigėsi, bet jos atgarsiai vis dar aidės
Art Basel 2025 jau užvėrė duris – paroda Šveicarijos Bazelyje vyko birželio 19–22 d., o paskutiniai lankytojai išsiskirstė dar ką tik. Tačiau net ir tuščiose Messe Basel salėse dar sklando klausimai: ką ši mugė pasako apie šiandieninį meno pasaulį? Kur link jis juda?
Šių metų mugė nepriminė įprasto spalvingo meno „cirkas po stogu“. Nors lankytojų skaičius – apie 88 000 – išties įspūdingas, nuotaika buvo kiek santūresnė. Tylus fonas, mažiau prabangos, daugiau turinio. Galerijos iš 42 šalių pristatė daugiau nei 4 000 menininkų, bet šįkart – ne tam, kad šokiruotų, o kad ieškotų santykio su žmogumi.
„Tai buvo ne meno paroda, o rami ataskaita apie tai, kur dabar esame kaip kultūra“, – po renginio sakė viena britų galeristė.
Milijoninių pardavimų meno parodoje netrūko, bet termometras – kitoks
Šiemet Art Basel nebedominavo vien tik multimilijoniniai sandoriai, nors tokių vis dar buvo: David Hockney darbas parduotas už maždaug 13–17 mln. dolerių, Gerhard Richter – už beveik 7 mln. Bet visa bendra rinkos tendencija aiški – mažėja itin brangių pardavimų, auga paklausa kūriniams iki 50 000 USD.
Galerijos sureagavo sumaniai: daugiau darbų iš jaunų autorių, naujas sektorius „Premiere“ (skirtas pastarųjų 5 metų kūriniams), o didžioji dalis ekspozicijų – aiškiai orientuota į turinio kokybę ir pasakojimą, o ne vardų svorį. Tai rinkos perorientavimas – nuo investicijų elito link išsilavinusio, smalsaus kolekcininko.
Šalutinė, bet ryški tendencija – privatūs pardavimai tampa svarbesni už viešus aukcionus, o galerijos tampa labiau patarėjais nei pardavėjais.
Meno tendencijos: spalvų instaliacijos, nauji vardai ir sugrįžęs žmogiškumas
Bene ryškiausias reginys šiemet buvo instaliacija „CHOIR“, kurią sukūrė vokiečių menininkė Katharina Grosse. Didžiulė spalvų kompozicija „Messeplatz“ aikštėje tapo neoficialiu mugės simboliu: efemeriška, bet energinga, tyliai kviečianti sustoti. Ši instaliacija kaip tik ir atspindėjo visą mugės dvasią – mene svarbu ne garsumas, o poveikis.
Daug dėmesio sulaukė ir „Unlimited“ sektoriaus instaliacijos – 67 kūriniai, kuriuos, pasak vieno lankytojo, „reikėjo ne pamatyti, o išgyventi“. Galerijų ekspozicijos taip pat buvo kur kas jautresnės aplinkai: atsirado daug QR kodų su kontekstine informacija, interviu su menininkais, gyvų pokalbių sesijų.
Pasibaigus mugės dienoms, liko svarbus jausmas: menas iš naujo atranda savo žmogiškumą. Tai ne prekių rinka, o atvira kultūrinė sistema, kurią formuoja ne vien aukcionų plaktukai, bet ir paprastas žiūrovo susidomėjimas.
Šiemet Art Basel neprasiveržė – ji tiesiog ėjo kartu su mumis. Ramiai, be fejerverkų. Bet su mintimi. Ji liks dar ilgai.
