DI rado skirtingus stilius Biblijos pradžios knygose
Mokslininkai, pasitelkę dirbtinį intelektą (DI), iš naujo pažvelgė į vieną svarbiausių žmonijos tekstų – Senąjį Testamentą. Analizuodami pirmąsias penkias jo knygas, įskaitant Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo, jie atrado tai, ką pavadino „stilistiniais pirštų atspaudais“. Tai skirtingi kalbos vartosenos, tonų ir žodyno modeliai, leidžiantys manyti, kad šie tekstai turėjo ne vieną, o kelis autorius.
Iki šiol plačiai paplitusi nuomonė teigė, kad pirmąsias penkias Senojo Testamento knygas parašė Mozė. Tačiau DI analizė rodo ką kita – tekste aptikta:
- trys iš esmės skirtingi stiliai,
- pasikartojančios istorijos, pateiktos skirtingais būdais,
- vidiniai prieštaravimai ir toniniai pokyčiai.
Šie požymiai rodo, kad tekstai buvo ne tik parašyti skirtingų žmonių, bet ir nuolat perrašinėjami, redaguojami bei papildomi.
Kaip komentuoja vienas tyrimo autorių, Prancūzijos Collège de France profesorius Thomas Römer:
„Biblijos kūrėjų šiuolaikine prasme nėra. Originalios ritinių versijos nuolat būdavo perrašomos ir redaguojamos – pridėtos naujos dalys, kitos pašalintos ar pakeistos.“
Istoriniai pasakojimai tampa atviri naujai interpretacijai
Dirbtinio intelekto nustatyti „pirštų atspaudai“ iš esmės liečia pačius žinomiausius Biblijos pasakojimus: pasaulio sukūrimą, Sandoros skrynią, Mozės gautus Dešimt Dievo įsakymų. Jei vis tik sutinkama, kad šie tekstai turi ne vieną autorių, keičiasi ir jų turinio interpretacijos pagrindas.
Senojo Testamento istorijos ilgą laiką buvo vertinamos kaip vientisas, dieviškai įkvėptas pasakojimas. Tačiau naujoji analizė atveria galimybę manyti, kad tai greičiau kolektyvinis darbas, formavęsis per šimtmečius – tarsi gyvas dokumentas, augęs kartu su bendruomene, kuri jį skaitė, perrašė ir perdavė toliau.
Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai jau dabar mano, kad Mozė yra veikiau legendinis simbolis nei istorinė asmenybė.
Naujasis požiūris gali paveikti religinius pasakojimus
Dirbtinio intelekto padedama analizė kelia platesnius klausimus ne tik apie tai, kas parašė Bibliją, bet ir kaip šiandien turėtume ją skaityti. Jei pripažįstama, kad šventieji tekstai buvo rašomi ir nuolat perrašinėjami daugybės skirtingų žmonių per kelis šimtmečius, tai keičia ir patį religijos suvokimą.
Šis požiūris skatina iš naujo įvertinti teologinius mokymus, kurie ilgą laiką buvo grindžiami viena autoryste. Be to, tai atveria galimybę pažvelgti į kai kuriuos tekstus kaip į kultūrinio ir politinio konteksto produktus.
Vietoj vieno sustingusio, nekintančio šaltinio, Biblija ima atrodyti kaip gyvas, daugiasluoksnis istorinis dokumentas, kuris buvo kuriamas, taisomas ir interpretuojamas per laiką.
Naujas požiūris į senovinius tekstus: žodžių šaknys, o ne didieji duomenys
Vienas iš išskirtinių šio tyrimo bruožų – metodas, kurį pasirinko tyrėjai. Užuot pasikliovę tradiciniais giluminio mokymosi algoritmais, reikalaujančiais didelio kiekio treniravimo duomenų, mokslininkai pasuko paprastesniu ir tikslingesniu keliu.
Jie lygino sakinių struktūras bei tai, kaip dažnai tam tikri žodžiai ar jų šaknys (lemos) kartojosi skirtinguose Biblijos tekstuose. Tokiu būdu buvo galima įvertinti, ar skirtingi tekstai buvo parašyti tų pačių ar giminingų autorių.
- Vienas netikėčiausių atradimų susijęs su Sandoros skrynios pasakojimu Samuelio knygose. Nors abi pasakojimo dalys aptaria tą pačią temą, tekstas iš 1 Samuelio neparodė ryšio su jokiu iš nustatytų stilių. Tuo tarpu 2 Samuelio skyrius aiškiai siejasi su vadinamąja Deuteronomistine tradicija (nuo Jozuės iki Karalių knygų).
- Pasak tyrėjų, ši metodika ateityje gali būti pritaikyta ir kitų senųjų dokumentų analizei – nuo Mirusiosios jūros ritinių iki istorinių rankraščių, priskiriamų tokiems veikėjams kaip Abrahamas Linkolnas. Ji gali padėti atskirti autentiškus tekstus nuo falsifikatų.
- Tyrimo autorė Faigenbaum-Golovin pabrėžė, kad tokie projektai įrodo, kaip sėkmingai gali bendradarbiauti mokslas ir humanitariniai mokslai. Tai, pasak jos, „netikėta simbiozė“, kuri plečia pažinimo ribas.
Šis darbas laikomas nauju etapu senųjų tekstų analizėje – ne tik dėl technologinių priemonių, bet ir dėl požiūrio į šaltinių daugiasluoksniškumą bei istorinį autentiškumą.
