Žlugo atsargiai šalių vertintas pasaulinis PSO susitarimas dėl pandemijų valdymo
Penktadienį fiasko baigėsi net dvejus metus trukusios derybos dėl Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) inicijuoto pasaulinio susitarimo projekto, nurodančio, kaip turi būti valdomos ateities pandemijos.
194-ių pasaulio valstybių susitarimas taip ir neįvyko, o už susitarimo įgyvendinimą atsakingi asmenys neslepia nusivylimo.
„Mes nesame ten, kur tikėjomės būti pradėdami šį procesą“, – penktadienį teigė PSO derybų dėl susitarimo tarybos vienas iš pirmininkų Rolandas Driece’as[1].
Galutinį sutarties projektą buvo numatyta pristatyti kitą savaitę Ženevoje vyksiančioje Pasaulio sveikatos asamblėjoje, kasmetiniame sveikatos apsaugos ministrų susitikime.
Tačiau PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas to nemato kaip nesėkmės ir patvirtino, kad bus „išbandyta viskas, kas įmanoma padaryti“, kad ši sutartis išvystų dienos šviesą.
Vieni iš derybų valdybos pirmininkų – Driece’as ir Precious Matsosas – nesileido į kalbas, bandydami atsakyti, kodėl derybos taip ir nevirto bendru šalių susitarimu, tačiau kiti nurodė nesutarimus dėl dalijimosi informacija apie ligų sukėlėjus, intelektinės nuosavybės teisių ir vakcinų įperkamumo.
Kai kurie JAV Respublikonų senatoriai Bideno administracijai pareiškė protestą dėl to, kad į sutarties projektą buvo įtraukti „intelektinės nuosavybės teisių“ klausimai. O tuo tarpu Didžioji Britanija išreiškė susirūpinimą dėl valstybės suvereniteto praradimo pasirašius susitarimą.
Teisininkai net svarstė, kad galimai tai jau kada nors suderinta Jungtinių Tautų sutartis, mat siekis tokį susitarimą visuotinai pasirašyti per dvejus metus – kiek per didelis užmojis.
Derybos viršijo net nurodytą galutinį terminą
Kad derybos dėl šio susitarimo galimai žlugs, parodė ir ilgą laiką negalėtas pasiekti konsensusas, o šalys taip išsiterpė laiko tėkmėje, kad buvo viršyti visi nurodyti galutiniai terminai.
Toks nepasisekimas PSO išties netikėtas ir, nepaisant gana ramaus T. A. Ghebreyesuso stoto, naivu tikėtis, kad viskas taip ir nurims. Kai kurių stebėtojų teigimu, ši Pasaulio sveikatos asamblėja, kurioje dalyvavo apie 100 ministrų, yra svarbiausias momentas organizacijoje nuo pat jos įkūrimo 1948-aisiais ir lems savo antrąją kadenciją įpusėjusio PSO generalinio direktoriaus „palikimą“[2].
Šį PSO viršvalstybinį planą jau kritikavo ir JAV senatorius Ronas Johnsonas, pavadindamas visą organizaciją apskritai pasitikėjimo neteikiančia institucija ir pareiškęs, kad naujasis planas pažeistų jį pasirašiusių šalių suverenitetą.
Susitarime numatoma viena iš pagrindinių taisyklių jau galioja dvidešimtmetį
Vertėtų paminėti ir tai, kad PSO jau turi privalomas taisykles – Tarptautines sveikatos taisykles (2005 m.) – kuriomis nustatyti šalių įsipareigojimai tais atvejais, kai visuomenių su sveikata susiję įvykiai gali peržengti valstybių sienas. Tarp taisyklių – ir punktas (kuris, beje buvo pagrindinis naujajame susitarime), kuriuo valstybė, susidūrusi su ekstremalia sveikatos situacija, įsipareigoja apie tai pranešti PSO ir imtis priemonių dėl prekybos ir kelionių.
Taisyklės buvo priimtos po 2002-2003 m. įvykusio SARS protrūkio ir vis dar laikomos veiksmingomis regioninių pandemijų (kaip antai Ebolos) atveju, tačiau COVID-19 pandemijai valdyti traktuojamos kaip „neveiksmingos“.
Viename iš svarbiausių ir aršiausiai diskutuojamų sutarties punktų – 12 straipsnyje – numatyta, kad PSO gali rezervuoti apie 20 proc. tyrimų, gydymo metodų ir vakcinų, kuriuos ji galėtų paskirstyti skurdesnėms šalims ekstremalių situacijų metu, nors, pasak derybininkų, dėl tikslios dalies vis dar ginčijamasi.
77.lt primena, kad buvo aktyviai diskutuojama dėl šių sutartyje numatytų punktų:
- Pandemijos paskelbimo tvarkos;
- Susitarimo veikimo kartu su Tarptautinėmis sveikatos priežiūros taisyklėmis;
- Pagrindinių tarptautinių principų, kuriais bus vadovaujamasi sutartyje (žmogaus teisės, suverenitetas, solidarumas ir pan.);
- Teisingumo užtikrinimo pasaulinėje su pandemija susijusių produktų tiekimo grandinėje;
- Sveikatos priežiūros sistemų atsparumo ir gebėjimo reaguoti stiprinimo;
- Gairių, kaip valstybės ir PSO turėtų koordinuoti ir bendradarbiauti pasirengimo pandemijoms ir reagavimo į jas srityje;
- Finansavimo pasirengimo pandemijoms ir reagavimo į jas iniciatyvų;
- Naujo sutarties valdymo organo – Šalių konferencijos arba Šalių konferencijos – įsteigimo;
- Kitų bendrųjų teisinių klausimų, susijusių su sutartimi, pavyzdžiui, pakeitimų, atšaukimo ir ginčų.
