W. Churchillis ragino „nenurašyti“ kvailių
„Viena iš žiauriausių gyvenimo pamokų yra ta, kad kartais tenka suprasti, jog net ir kvailiai gali būti teisūs“, – tai žodžiai, kuriuos kažkada ištarė legendinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis[1].
W. Churchillis buvo ne tik labai įtakingas politikas, bet ir iškalbingas oratorius, daugelį net privertęs sutrikti dėl savo ironijos, sarkazmo ir aštrių įžvalgų.
Tai pastebėti galima ir šioje citatoje, kurioje ne tik pašiepiami kvailiai – žmonės, kurie tradicine prasme, stokoja sveiko proto ir nuovokos bei sistemingai vengia pasimokyti iš savo klaidų[2]. Šiuo atveju kartu pašiepiami ir tie, kurie įprastai „nurašo“ tuos, kuriuos visuomenė laiko kvailesniais.
Akcentuojama, kad net ir mažiau sumanūs, įžvalgūs bei gudrūs, vienoje ar kitoje situacijoje gali būti išmintingi bei teisūs. Juk ne be reikalo sakoma, kad „net sugedęs laikrodis du kartus per dieną būna teisus“.
Dėl to, šioji W. Churchillio citata gali būti pasitelkta ne tik juokais, tačiau ir rimtesnėje gyvenimiškoje situacijoje, kai net ir „kvailio“ patarimas, nuomonė ar žodžiai gali turėti bent krislelį tiesos.
Britų ministras pirmininkas garsėjo savo talentu oratorystei
Nors dabartiniais laikais W. Churchillis geriausiai prisimenamas kaip Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, ne mažiau įtakos šių dienų politikai turi ir jos oratoriniai gebėjimai – įspūdingos jo kalbos, kurios, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais sutelkė tautą prieš nesiliaujantį nacių puolimą, o vėliau, ne kartą sėkmingai numalšino vidaus politikos krizes.
W. Churchillio indėlis oratorystei bei literatūrai iš tiesų yra toks didelis, jog jis net buvo įvertintas vienu svarbiausių pasaulio apdovanojimų. Tikriausiai nedaugelis žino, kad jis laimėjo Nobelio literatūros premiją – už meistrišką kalbų sakymą[3].
Tačiau kelias link šio talento ištobulinimo buvo ilgas ir sudėtingas. 1940 m. gegužės 13 d., praėjus trims dienoms po to, kai Vokietija įsiveržė į Prancūziją, W. Churchillis Bendruomenių rūmuose pasakė savo pirmąją kalbą kaip ministras pirmininkas.
„Aš neturiu ką pasiūlyti, tik kraują, triūsą, ašaras ir prakaitą. Jūs klausiate, koks yra mūsų tikslas? Galiu atsakyti vienu žodžiu: pergalė. Pergalė bet kokia kaina. Pergalė nepaisant bet kokio teroro. Pergalė, kad ir koks ilgas ir sunkus būtų kelias, nes be pergalės nėra išlikimo“, – kalbėjo tuometinis britų premjeras.
Tai viena iš jo kalbų, kuri vėliau ne kartą buvo aptarta, analizuota bei iki šių dienų liko ryškiai užrašyta istorijos puslapiuose. Tačiau kokia buvo jo oratorystės sėkmės priežastis aišku nėra ir šiandien. Talentas, charizma, pasitikėjimas savimi, o gal tuometinių krizių fonas, kuris, regis, daugeliui žodžių galėjo suteikti istorinį foną?
Tačiau tai nepaneigia šio politiko talento. W. Churchillis pats rašė kiekvieną savo daugybės kalbų žodį ir net buvo atskleidęs, kad kiekvienai savo kalbos minutei skiria valandą pasiruošimo. O ir žodžių galią jis suprato ankstyvoje vaikystėje, sėkmingai susidorojęs su šveplavimu.
Jam pradėjus karjerą, žodžio reikšmė netapo mažiau svarbi: pavyzdžiui, vienoje savo kalbų jis teigė, kad diktatoriai bijo žodžių galios ir pabrėžė, kad visuomenė, kurioje žmonės negali išsakyti savo nuomonės, negali ilgai išsilaikyti.
W. Churchillis paliko neištrinamą pėdsaką ne tik Jungtinės Karalystės, bet ir pasaulio politikos istorijoje
W. Churchillis gimė Blenheimo rūmuose Oksfordšyre ir laikui bėgant tapo vienu žymiausių Didžiosios Britanijos politikų. Gimęs garbingoje ir itin įtakingoje britų šeimoje, po tėvo mirties 1895 m. įstojo į Ketvirtąjį husarų būrį, tačiau atsisakė puikios karinės karjeros ir pasirinko politiko kelią.
1900 m. išrinktas į parlamentą kaip konservatorius, 1904 m. perėjo į liberalų pusę, o 1911 m. buvo išrinktas Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno ministru. Pagrindinė jo užduotis buvo parengti laivyną artėjančiam karui.
Tiesa, 1915 m. jis buvo kaltinamas dėl pražūtingų kampanijų Dardanelų ir Gallipolio salose, buvo pašalintas iš karo koalicinės vyriausybės. Jis atsistatydino, bet 1917 m. grįžo į politiką.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui W. Churchillis tapo ministru pirmininku. Jis glaudžiai bendradarbiavo su tokiais pasauliniais lyderiais kaip JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas ar Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas. Galiausiai, sėkmingas W. Churchillio vadovavimas prisidėjo prie Sąjungininkų pergalės 1945 m.
Po karo W. Churchillio konservatorių partija pralaimėjo 1945 m. visuotinius rinkimus, tačiau 1951-1955 m. jis vėl ėjo ministro pirmininko pareigas.
Jo įtaka politikoje neišblėso ir tuomet. Jis atliko lemiamą vaidmenį pirmaisiais Šaltojo karo metais ir sukūrė terminą „geležinė uždanga“, apibūdinantį atskirtį tarp Vakarų ir Rytų Europos.
1955 m. jis atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų ir likusius gyvenimo metus praleido kaip valstybės veikėjas ir rašytojas.
1965 m. jis patyrė insultą ir netrukus mirė. Jam buvo surengtos valstybinės laidotuvės, po kurių W. Churchillio karstas laivu Temzės upe buvo nugabentas į Vaterlo stotį, o iš ten specialiu traukiniu nugabentas į šeimos sklypą Švento Martyno bažnyčioje Bladone[4].
Dėl savo lyderystės, tvirtybės ir iškalbos W. Churchillis tapo pasipriešinimo tironijai simboliu ir demokratijos gynėju.
Nors jis buvo aktyviai kritikuojamas dėl kai kurių karo įvykių ir imperialistinių pažiūrų, paprastai jis laikomas pergalingu karo metų lyderiu, atlikusiu svarbų vaidmenį ginant liberaliąją demokratiją nuo fašizmo plitimo. Istorikai W. Churchillį dažnai priskiria prie geriausių ministrų pirmininkų Didžiosios Britanijos istorijoje.
