Rinkimų išvakarėse cenzūruotas politikų atžvilgiu kritiškas straipsnis
Vyskupas Kęstutis Kėvalas uždraudė katalikiškame leidinyje „Artuma“ publikuoti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano Gailiaus tekstą, kritikuojantį prezidentą Gitaną Nausėdą ir politiką Remigijų Žemaitaitį. Vietoje šio teksto spalio mėnesio numeryje pasirodė to paties autoriaus eilėraštis „Paskutinioji psalmė“.
Šį įvykį patvirtino ir „Artumos“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas. Tokį savo sprendimą vyskupas K. Kėvalas argumentavo tuo, kad A. Gailiaus tekstas neva yra svetimas bažnytinei kultūrai: straipsnio pasirodymas būtų interpretuojamas kaip leidinio „steigėjo nustatytų principų pažeidimas ir veikimas prieš steigėjo valią“.
„Artuma“ yra Lietuvos „Carito“ įsteigtas katalikiškas mėnraštis. Kaip teigia vyskupas K. Kėvalas, šiame leidinyje viešai apkaltinti konkretų žmogų „nepasotinama puikybe“, „asmenine garbėtroška“ yra nekrikščioniška, tad dėl šių priežasčių jis paprašė straipsnio nespausdinti neviešinti[1].
Iš tiesų, minimame tekste „Apie tamsą ir šviesą“ A. Gailius nevengė aštrios kritikos ir politizavimo, atvirai rašė apie rinkimų kampaniją, aštriai kritikavo „Nemuno aušros“ įkūrėją R. Žemaitaitį ir net patį prezidentą G. Nausėdą, jo elgesį rinkiminės kampanijos metu, teigiamai pasisakydamas apie dabartinę konservatorių valdžią, taip netiesiogiai pareikšdamas savo poziciją.
A. Gailiaus tekste aštriai kritikuotas prezidentas ir R. Žemaitaitis
A. Gailius savo tekste kalbėjo apie seimo rinkimų kampaniją, taip pat išskyrė kai kurias politines jėgas ir net prezidento G. Nausėdos poziciją, kurią įvertino kaip kišimąsi ten, kur jam esą nederama.
„Gal net dar didesnis liūdesys ima regint, ką per šią Seimo rinkimų kampaniją daro žmogus, kuriam išvis nederėtų kištis į partijų rungtynes – prezidentas“, – rašo A. Gailius.
Prezidentas taip pat gana atvirai apkaltintas puikybe, yra išvadintas „kaprizinga panele“, o tuo pačiu, išaukštinama yra Vyriausybė, dabartinė valdžia ir jos darbai.
„Varge vargeli, kokia nepasotinama puikybė valdo tą pažiūrėti lyg ir visai simpatišką žmogų, kad jis dėl savo asmeninės garbėtroškos pasirengęs eiti obuoliauti bemaž su bet kuo. Kas gi daugiau, jei ne puikybė verčia jį štai jau antrą kadenciją vis kelti vidinį karą su Vyriausybe, kuriai juk, sakykit, ką norit, teko vesti kraštą ir per kovido iššūkius, ir, tiems iššūkiams nė nepasibaigus, per kur kas baisesnį Rusijos agresijos prieš Ukrainą metą. O juk ir išvedė, ir išlaikė koaliciją nesugriuvusią visą kadenciją, o ir pati Lietuva per tuos ketverius metus tiek pagražėjo, kad to jau beveik niekas nedrįsta neigti. Ši Vyriausybė, mano galva, turėjo tiesiog geležinės kantrybės, nes, apnikta begalės rimtų darbų, sukandusi dantis kentė visus panelės prezidento kaprizus.Tačiau panelei to buvo maža, per visą šią rinkimų kampaniją ji nuolat įrodinėjo tautai, kad didžiausias blogis Lietuvoje yra ta viena partija ir ta viena pavardė“, – rašė A. Gailius.
Pats A. Gailius savo tekste nieko problemiško neįžvelgia ir teigia, kad vyskupo sprendimas straipsnio nepublikuoti visiškai prieš rinkimus pasirodyti turėjusiame katalikiškame leidinyje „Artuma“ yra ne kas kitas, o cenzūra.
Savo ruožtu Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, Vilniaus universiteto (VU) profesorius Paulius Subačius tokį Bažnyčios žingsnį pavadino „neadekvačiu ir neteisingu“, nors teisiniu požiūriu – visiškai teisėtu.
Kritiškas straipsnis katalikiškame leidinyje rinkimų išvakarėse – prasto tono ženklas
Benas Ulevičius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir teologijos ir religijos studijų docentas, teigia palaikantis vyskupo K. Kėvalo poziciją[2].
„Visiškai palaikau arkivyskupą Kėvalą, kuris praktiškai rinkimų išvakarėse (!) sustabdė bažnytinio žurnalo numerio leidimą, paprašydamas išimti straipsnį, kuriame: a) peikiama viena partija, b) giriama kita partija, c) visaip negražiai išvadintas LR Prezidentas“, – sako jis.
B. Ulevičiaus teigimu, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad „Artuma“ nėra nepriklausomas žurnalas, o katalikiškas, bažnytinis leidinys. Įvertinus tai, būtina suprasti, kad Katalikų Bažnyčia turi labai aiškią taisyklę rinkimų situacijoje – bendrai priminti katalikui priimtino pasirinkimo kriterijus, bet neliaupsinti ir nepeikti jokios konkrečios partijos, neraginti balsuoti/nebalsuoti už jokį konkretų asmenį.
Be to, jo teigimu, retorika, straipsnyje naudota asmeniui apibūdinti, yra nepriimtina, nesvarbu, ar būtų rašoma apie Prezidentą, ar jo oponentą.
„Feisbuko dramos neturi persikelti į žurnalą, kurio dar ir pavadinimas – „Artuma“ (gi Dievo ir žmonių artuma, ne kokios tai partijos ar partinių intrigų). Kokią ir kieno artumą skaitytojui turėtų atnešti toks straipsnis? Tai ne kritika gerb. Antano Gailiaus požiūriui. Tai kritika visiškai netinkamai vietai šiam požiūriui publikuoti. Tai ir kritika kritikuojantiems arkivyskupą už ne tik teisėtą, bet ir teisingą veiksmą, apsaugantį tokį unikalų ir gerą žurnalą bei jo skaitytojus nuo to, kas labiau derėtų kitoms erdvėms.
„Artuma“ – ne Delfis ir ne feisbukas. Ji – apie vienijančius tikėjimo dalykus, o ne skaldančias partines preferencijas ir politizuotus komentarus apie asmenis. Dabar, ganytojo sveikos nuovokos dėka turime dar vieną superinį „Artumos“ numerį. O būtų kitaip“, – teigia docentas B. Ulevičiaus.
Stebimasi LRT kritika dėl cenzūros
Savo ruožtu buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius stebisi, kad apie galimą cenzūrą katalikiškame leidinyje „Artuma“ pirmiausia paskelbė ne kas kitas, o nacionalinis transliuotojas LRT, kuris taip pat neretai yra kaltinamas dėl dalies nuomonių ignoravimo ir to paties cenzūravimo.
„Skamba keistai, kai apie cenzūra prabyla tie, kurie nuolatos ją naudoja“, – teigia G. Furmanavičius[3].
Iš tiesų, Lietuvoje ne vienas pilietis yra pastebėjęs, kad LRT turinyje vyrauja tam tikros tendencijos: palankiau yra vertinama konservatorių valdžia, tendencingai pasisakoma ir kitais, visuomenę skaldančiais klausimais.
Anksčiau net kilo nemenkas skandalas, kai laidų vedėjas Virginijus Savukynas sulaukė nemalonumų po to, kai socialinėje paskyroje sukritikavo teisingumo ministrės Evelinos Dobrowolskos iškeltą drausmės bylą advokatui Ignui Vėgėlei.
Jis buvo svarstytas LRT žurnalistų etikos komisijoje, o pats V. Savukynas LRT veiksmus teigė vertinantis kaip grubią spaudimo priemonę ir persekiojimą už išreikštą kritiką ministrei ir jo konstitucinių teisių pažeidimą.
