Visuomenės sveikatos specialistės priminimas – skiepyti vaikus nuo gripo ir slogos?

Visuomenės sveikatos specialistė: skiepykite vaikus valstybės lėšomis nupirkta vakcina

Lietuvoje vaikų skiepijimas pristatomas kaip itin svarbi visuomenės sveikatos dalis. Tokiu būdu, kaip teigiama, siekiama apsaugoti mažuosius nuo užkrečiamų ligų. Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, vaikai nemokamai skiepijami nuo 14 užkrečiamųjų ligų, įskaitant tuberkuliozę, hepatitą B, difteriją, stabligę, kokliušą, poliomielitą, tymus, raudonukę, epideminį parotitą, pneumokokinę infekciją, žmogaus papilomos virusą, rotavirusinę infekciją, B tipo meningokokinę infekciją ir Haemophilus influenzae B tipo infekciją^[1]. 

Žinoma, jog skiepijimai atliekami asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose vaikas yra prirašytas. Tačiau neretas tėvelis, kurio atžala eina į darželį, į elektroninio pašto dėžutę gauna laišką su rekomendacinio pobūdžio žinute skiepyti savo vaiką. Prieš kiekvieną skiepijimą tėvai ar globėjai turi būti informuojami apie vakcinų skyrimo tvarką, galimas nepageidaujamas reakcijas, o dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti būtina pasirašyti vaiko sveikatos raidos istorijoje. 

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) pabrėžia, jog skiepijimas – esminė priemonė, apsauganti tiek kiekvieną vaiką, tiek visuomenę nuo užkrečiamų ligų ir jų keliamų pavojų^[2]. Tokiu būdu neva užkertamas kelias infekcijos plitimui. Tačiau ši tema sulaukė dėmesio dar pandemijos metu, kalbant ne tik apie bendrą skiepijimo poreikį, bet ir laisvę pasirinkti ir gerbti tuos, kurie nusprendė elgtis kitaip.

Bendrinės darželio taisyklės numato, kad vaiko sveikata turi būti patikrinama prieš pradedant lankyti darželį ir kasmet. Draudžiama pastarąjį vesti į darželį, jei pasireiškė ligos simptomai, tokie kaip kosulys, karščiavimas ar bėrimas. Vis dėlto, svarstoma, galbūt gali būti, jog visuomenės sveikatos specialistės priminimas „skiepyti vaikus valstybės lėšomis nupirkta vakcina nuo gripo” skamba kaip įpareigojimas, pabrėžiant, esą neegzistuoja kiti efektyvūs būdai išlaikyti vaiką sveiką kaip, pavyzdžiui, organizmo stiprinimas alternatyviomis priemonėmis, leidžiant jam įgauti atsparumą pačiam. 

Ar tikrai vakcina – patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų?

Vakcina vis dar oficialiai laikoma patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų)^[3]. Nenuostabu, jog kitaip manantys tėveliai, auginantys mažylius, yra traukiami per dantį. Nepaisant teiginio, neva skiepai – saugiausias būdas apsaugoti savo kūdikį nuo įvairių užkrečiamųjų ligų, pasitaiko įvairių atvejų. Dėl informacijos trūkumo, kai kurie tėvai nusprendžia neskiepyti savo vaikų. Prie šio sprendimo prisideda ir nepasitikėjimas sveikatos priežiūros sistema bei farmacinėmis kompanijomis.

Iš tiesų, vaikų skiepijimo tema kelia įvairias diskusijas. Mat skiepijimo pasekmės gali būti ir teigiamos, ir neigiamos. Dėl to kai kurie žmonės skeptiškai vertina vakcinas ir pasirenka alternatyvias vaikų sveikatos priežiūros priemones, tokias kaip grūdinimas, nors tokios praktikos nėra paremtos moksliniais įrodymais kaip kad vakcinos. Tačiau net ir dėl mokslo patikrintų „reikalų”, regis, vis dažniau pasirodo šešėlyje tarpstančių naujienų, apie kurias geltonoji spauda nelinkusi šnekėti. Abejonių ypač padaugėjo po pandemijos, į dienos šviesą pradėjus lįsti tiesoms, esą vakcinų nauda nebuvo neabejotina ir vis dar kelia aibę klausimų – nuo bereikalingo kaukių devėjimo iki atstumo laikymosi bei įstaigų uždarymo bankrutuojant verslams.

2024–2028 metams numatyta didinti skiepijimo aprėptis

Tuo tarpu antikūnai – natūrali organizmo apsauga nuo infekcinių ligų, natūraliu būdu susidaro persirgusio žmogaus kūne. Kitaip sakant, vaikas gimsta su imunine sistema, o laikui bėgant ji formuojasi pati. Imuninė sistema kūdikį saugo nuo aplinkoje esančių bakterijų ir virusų. Su šia apsauga vaiko organizmas susidoroja su tūkstančiais mikrobų, kurių galima rasti ant odos, nosyje, žarnyne ir gerklėje.

Pastebima, kad Lietuvoje vaikų skiepijimo aprėptys pastaraisiais metais mažėja. Naujagimių skiepijimo aprėptys 2023 m.: tuberkuliozė – 93,2 proc.; hepatitas – 88,7 proc.; difterija, stabligė, kokliušas, poliomielitas, Haemophilus influenzae B tipo infekcija – 93,2 proc.; pneumokokinė infekcija – 81,7 proc. ir t.t^[4]. Nors išsamūs 2024 m. duomenys nėra pilnai paskelbti, tendencijos rodo, kad skiepijimo aprėptys – neva nėra „pakankamos”. Šiai situacijai pataisyti numatomi atitinkami sprendimai.

Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje 2024–2028 metams numatyta didinti skiepijimo aprėptis, siekiant ne mažesnių kaip 90 proc. vaikų skiepijimo rodiklių visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje, o nuo tymų ir raudonukės – ne mažesnių kaip 95 proc^[5]. Skiepijimo aprėpčių didinimas savo ruožtu baksnoja į vieną vietą – taisyklių „neatinkančius” tėvus, neretai piešiamus kaip grėsmė visuomenei.

Nemaža dalis tautiečių suklūsta: nejaugi atžalas jau ir nuo slogos skiepyti pradėsime be pasirinkimo galimybės? Galiausiai, tokiu būdu atsiranda kelios stovyklos: vienose – tėvai, einantys paraleliai farmacijos rekomendacijoms, kitose – tie, kurie stengiasi mąstyti savo galva, ir dėl to neretai sodinami ant kaltinamųjų suolo. Lietuvoje įprasta sakyti: neskiepyti vaikai, ypač kūdikiai, gali sunkiai susirgti infekcinėmis ligomis. Dėl to pasirinkimas neskiepyti nemažai daliai atrodo bemaž žalingas – tiek jiems, tiek aplinkai. Deja, apie laisvę rinktis ir demokratišką valstybę šiuo klausimu beveik nekalbama – kaip ir apie tai, kur veda prievartos veiksmai.