Vaikų išnaudojimas aukštojoje madoje: kokį purvą slepia „Balenciaga“ ir kiti prekių ženklai?

Smurto scenos ir šėtoniški vaizdai kovoje prieš vaikų saugumą ir gerovę

Visi žinome apie 2022 m. reklaminę kampaniją, kurioje buvo rodomi vaikai, laikantys pliušinius meškiukus su vergovės diržais ir kostiumais, sukėlusią klausimų, abejonių ir kontroversiškų pasisakymų laviną. Kita vertus, nors nuo to karto bendrovei buvo pakankamai sudėtinga žengti į priekį reabilitacijos keliu, po keturių podiumo šou, šešių kolekcijų bei keleto raudonojo kilimo suknelių pasiturinčius asmenis siejantis vergovės klimatas, regis, vėl įgavo iki tol buvusį nužmogėjimo pagreitį^[1].

Tiesa, purvais apdrabstyta rinka į dangų pasiutusiu greičiu šovė jau maždaug po metų, Kim Kardashian pradėjus savo pirmąją kampaniją kaip oficialiai šio prekės ženklo ambasadorei; iš visko sprendžiant, „Balenciaga“ baigia savo „atpirkimo ožio“ kelią – na, bent jau tam kartui. Tačiau nerimą kelia tai, jog, atrodo, egzistuoja bendra ideologija daugelyje populiariausių mados namų. Dar didesnė bėda ta, jog neskubama prisiimti atsakomybės už tai, ko apskritai neturėtų būti – dėl to, tikėtina, ateityje sulauksime dar didesnių staigmenų.

Įdomu, jog nepaisant to, kad dalis pasaulinio lygio įžymybių iki šiol palaiko „nulinius“ santykius su prasikaltusiais prekių ženklais, kai kurie algoritmai diktuoja, neva tai yra vyrų, ištroškusių nuogybių ir Holivudo bei mados pramonės problema – esą pasiūla viso labo atspindi begalinius pasauliečių poreikius.

Niekas nesiginčytų, kad nūdienoje vaikų saugumui turi būti skirtas didžiausias dėmesys. Dar svarbiau, jog, pavyzdžiui, tai nebuvo pirmas kartas, kai „Balenciaga“ sukėlė ginčus, garsėjančius nuolatinėmis netradicinėmis kampanijomis ir šou, įskaitant podiumo pristatymus, kurių metu modeliai, vilkėdami brangius aukščiausios klasės drabužius, brovėsi per purvą ir pūgą primenančias sąlygas, keliančias moralines abejones. Be abejo, atsirado tėvų, situaciją regėjusių „kaip mielinį pernelyg išpūstą blyną“, tačiau, daugelio vartotojų manymu, kampanija peržengė ribą nuo provokuojančios iki žalingos – dar ir dar kartą.

„Drag queens“ greitu metu skaitys istorijas net ir pradinėse klasėse

Kodėl vaikai vis dažniau reklamuoja daiktus, kurie su jais neturi nieko bendra?

Nukreipdama žvilgsnius nuo savęs maždaug tuo metu, kai „Vogue“ davė interviu, „Balenciaga“, gavusi strėlių, paskelbė, jog ateinančius trejus metus bendradarbiaus su Nacionaliniu vaikų aljansu (NCA). Tai reiškia, kad pastaroji turėjo atsiskirti nuo ankstesnio firminio vaikų seksualizavimo požiūrio ir mados laikymo savotiška pramoga, nuo šiol orientuodamasi į drabužių kūrimo meną. Ne ką mažesnis paradoksas slypi ir visuomenėje: nors skubama teisti prieštaringas įtraukiosios reklamos žinutes, tuo pat metu pripažįstama, kad paprasti, niekuo neišsiskiriantys drabužių pristatymai neretai nesulaukia nė trupučio dėmesio lyginant su spalvingaisiais „akibrokštais“.

Atrodo, kad šią nemarią tendenciją ypatingai garsiai liudija žvaigždės, tokios kaip dainininkė Cardi B bei K. Kardashian, debiutuojančios šou ar reklamuojančios šiuo prekės ženklu perpildytą savo kambario spintą, girdamos „novatorišką“ požiūrį į dizainą ir įsipareigojimą daryti tai, kas „teisinga“. Kyla klausimas: nejaugi pastarosios – kartu su šiuolaikiniu pasauliu – tapo apsėstos vaikų seksualizavimo pradžiamokslio – to, kuris išstato „drag queens“, skaitančias istorijas pradinukams?

Nepaisant to, kad vaikai nežino iškreipto fetišo veido, suaugusieji regi realybę botulino iškreiptais žvilgsniais ir paauksuotais piniginės apkaustais.

Bandymams sustabdyti prievartą prieš vaikus pastoja kelią „inovatyvūs“ visuomenininkai

XIX a. pabaigoje Ispanijos šiaurinėje pakrantėje esančiame mažame baskų žvejų kaimelyje gimęs Cristóbalas Balenciaga (1895-1972) tapo vienu novatoriškiausių bei įtakingiausių XX a. mados kūrėjų, dėl nepriekaištingo kirpimo ir išskirtinių įgūdžių surinkti, konstruoti bei siūti drabužius rankomis pelnęs pagarbą Paryžiaus aukštosios mados pasaulyje, kur dar 1937 m. atidarė savo mados namus^[2].

Šiuo metu C. Balenciaga gyvenimą ir kūrybą nagrinėja šešių dalių ispaniška biografinė drama, kurioje išsamiai pasakojama apie žmogų, 1937-1968 m. tituluotą aukštosios mados meistru. Aiškėja, jog pastarojo siuvimo ir sukirpimo įgūdžiai, taip pat novatoriški modeliai buvo labai svarbūs ne tik XX a. vidurio aukštosios mados sėkmei, bet ir ilgalaikei įtakai^[3].

Pro akis nepraslysta ir to meto politiniai bei ekonominiais mados reikalai, kai dizaineriai turėjo saugoti savo reputaciją ir kūrybinį vientisumą nuo įsiveržusių kariuomenių bei korporacijų šnipų. Vėlgi, nors tąsyk teko lieti kraują dėl žvėriškos ekonominės painiavos, nūdienoje tas pats metodas pasitelkiamas dėl augimo, plėtros ir žvėriškos konkurencijos. 

Priešingai nei buvo anksčiau, nors prieiga prie ekstravagantiškų mados namų renginių dėl kopijų dažnu atveju nebėra ribojama, vis dažniau eskaluojamos nepaklusnios garsenybės, nevengiančios dalyvauti „Balenciaga“ podiumų šou nepaisant to, jog kai kurie gerbėjai internete ragina šį prekės ženklą ignoruoti^[4]. Tai liudija ir tiktoke esanti #cancelbalenciaga žyma, kitados sulaukusi netgi 70 mln. peržiūrų, regint keletą vaizdo įrašų, kuriuose prekės ženklo klientai protestuodami pjausto savo rankines arba atidavinėja jas benamių prieglaudoms.

Aišku viena: verkia tik kviečio grūdas plynoj bedvasio pažasty: kai kurioms garsenybėms boikotas, regis, gali baigtis per artimiausią šou ar papildomą nuolaidų kuponą „per ištiestą ranką“. Nors sulaukėję skirtingų normų pasauliai žymi bandymą normalizuoti bet kokią prievartą prieš vaikus, kuriai visuomenėje iš tiesų neturėtų būti vietos, pasipiktinimas dėl „Balenciaga“ rinkodaros metodų – tik mėginimas firminiu raiščiu apsijuosti žvairą akį: žmonija linkusi baksnoti į padarinius, tačiau brutalių veiksmų paletės – net su lupa „nematyti“.