Dabartinio NATO vadovo kėdė atsilaisvins šių metų spalį
Šiuo metu Europoje vyksta plataus masto karas, Vakarų valstybes kankina infliacija, o nerimą skatina gresianti finansų krizė. Tačiau net ir tokių įtampų laikotarpiu pasaulyje neišvengiamos permainos. Viena jų, NATO vadovo pasikeitimas.
Aljansas dar vasario mėnesį patvirtino, kad jo ilgametis vadovas Jensas Stoltenbergas spalio mėnesį baigs eiti šias pareigas. Tai vėl paskatino spekuliacijas ir aktyvias diskusijas dėl to, kas gali užimti įtakingas, bet ypač atsakingas pareigas.
Nors kai kurie NATO sąjungininkai planavo dar kartą pratęsti jau devynerius metus trunkančią J. Stoltenbergo kadenciją, jo atstovė spaudai patvirtino, kad jis pasitrauks iš posto vėliau šiais metais[1].
Dėl to aukščiausio rango Europos ir JAV atstovai svarsto, kas taps dabartinio Aljanso vadovo įpėdiniu. Pats J. Stoltenbergas pareigas NATO pradėjo eiti dar 2014 m.
Šiaurės Atlanto gynybiniam blokui jis vadovavo per kelias didžiules tarptautines krizes: nuo JAV pasitraukimo iš Afganistano, iki pernai Rusijos pradėtos invazijos į Ukrainą.
Nors kaip ir kiekvienas politikas J. Stoltenbergas buvo ir tebėra vertinamas nevienareikšmiškai, iš tiesų jis yra gerbiamas ir dažnai įvardijamas kaip esminė JAV ir Europos jungtis[2].
Dėl to dalis ekspertų teigia, kad pakeisti J. Stoltenbergą NATO lyderiams bus sudėtinga. Negana to, Aljanso vadovas turi atitikti griežtus patirties ir reputacijos kriterijus.
Daugelis diplomatų teigia, kad NATO vadovas turi būti europietis, tačiau galintis glaudžiai bendradarbiauti su bet kuriuo Amerikos prezidentu.
Be to, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją, NATO vadovas turi būti tas, kuris palaiko Ukrainą, bet nėra pernelyg aršus Rusijos atžvilgiu.
Negana to, naujas Aljanso vadovas turėtų būti asmuo, tarptautinėje arenoje jau turintis autoritetą: tai gali būti buvęs valstybės ar vyriausybės vadovas, žinomas diplomatas, kuris galėtų lengvai gauti vieningą 31 Aljanso narės paramą.
Įvertinus šiuos kriterijus tampa aišku, kad pamaina J. Stoltenbergui lengvai randama nebus. Negana to, Europai ir Šiaurės Amerikai teks pasiekti bendrą susitarimą, o pastarųjų metų įvykiai rodo, kad tai padaryti tampa vis sudėtingiau.
NATO vadove gali tapti EK pirmininkė U. von der Leyen
Pastaraisiais mėnesiais bent jau Europoje puse lūpų kalbama apie tai, kad NATO vadovo pareigos gali atitekti Europos Komisijos (EK) pirmininkei Ursulai von der Leyen[3].
Vis dėlto, šie pranešimai vis dar yra gandų stadijoje, o ir tokiam U. von der Leyen „paaukštinimui“ nepritariančių netrūktų. Skelbiama, kad Jungtinė Karalystė vetuotų jos kandidatūrą, motyvuodama sprendimą prastais jos, dar kaip Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovės, rezultatais.
Negana to, U. von der Leyen šiuo metu vis dar yra tiriama dėl daugiamilijardinės koronaviruso vakcinos sutarties, kuri buvo pasirašyta pačiame pandemijos įkarštyje. Prieš pasirašydama susitarimą, ji privačiai susirašinėjo su vakcinų gamintojos „Pfizer“ vadovu Albertu Bourla.
Tačiau EK pareigūnų teigimu, šiuo metu nėra jokių realių įrodymų, kad pačią U. von der Leyen domintų NATO vadovo pareigos. Be to, jos kadencija EK baigsis tik 2024 m. pabaigoje ir staigus jos pasitraukimas iš šio posto sukeltų didelį sąmyšį pačioje Europos Sąjungoje (ES)[4].
Dalis politikos apžvalgininkų teigia, kad gandai apie U. von der Leyen yra tiesiog galimos užuominos, tačiau ne realūs svarstymai. Panašiame lygmenyje galimai yra testuojamos ir Nyderlandų ministro pirmininko Marko Ruttes ar ispanų premjero Pedro Sanchezo kandidatūros.
Aljansui vadovauti galėtų Rytų Europos flango atstovas, tačiau I. Šimonytė minima nėra
Pakoreguoti diskusijas dėl naujo NATO vadovo gali ir ankstesni skyrimai. Pavyzdžiui, pastarieji keturi NATO vadovai buvo parinkti taip, kad didžiausias susitelkimas tektų būtent Šiaurės jūros pakrantei: britą pakeitė olandas, po jo ėjo danas, o dabar NATO vadovo pareigas eina norvegas.
Tuo tarpu dabar Aljanso strateginis dėmesys nukrypo į rytinį flangą, kur narės Baltijos ir Juodosios jūros pakrantėse susiduria su agresyvia Rusija. Negana to, Lenkija ir Baltijos šalys dabar atvirai kalba apie tai, kad jų ilgalaikiai perspėjimai dėl Maskvos visuomet buvo pagrįsti, jos aktyviai kalba ir apie Ukrainos apginklavimą, jos narystę ES bei tame pačiame NATO.
Dėl to Briuselio koridoriuose bent puse lūpų minima ir galimybė, kad NATO vadovo pareigos dabar galėtų atitekti, pavyzdžiui, Estijos premjerei Kajai Kallas. Ji jau seniai laikosi griežtos diplomatinės retorikos Rusijos atžvilgiu, turi vadovaujamosios patirties. Tačiau toks pasirinkimas gali nepatikti kitiems sąjungininkams[5].
Kai kurie teigia, kad šių šalių kandidato paskyrimas būtų laikomas pernelyg provokuojančiu Rusijos atžvilgiu ir pastūmėtų sąjungininkus, kurie jau apginkluoja ir finansuoja Kijevo pajėgas, arčiau tiesioginio konflikto su Maskva. Dar kiti stebėtojai mano, kad K. Kallas nesulauktų partnerių, ypač didžiųjų Vakarų valstybių paramos, nes tiesiog pernelyg sėkmingai gina Rytų poziciją, taip Vakarus pastatant į ypač nepatogią poziciją.
Tiesa, nors dar pernai tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė Lietuvos apmokėti užsakomieji straipsniai apie tai, kad į NATO vadovus taikytis neva gali ir premjerė Ingrida Šimonytė, aukščiausio rango diplomatai ar politikos apžvalgininkai vis dar neturi jokios realios informacijos, kad Lietuvos vyriausybės vadovės pavardė bent kartą buvo paminėta šiose diskusijose.
Tačiau tarp ne kartą minėtų pavardžių netrūksta Vakarų Europos politikų. Manoma, kad Nyderlandai siūlys ir savo gynybos ministrės Kajsos Ollongren kandidatūrą, o Jungtinė Karalystė kalba apie savo gynybos sekretorių Beną Wallace.
Užsimenama ir apie galimą Italijos ministro pirmininko Mario Draghi ir Rumunijos prezidento Klauso Iohanniso galimybes. O ne paskutinėje vietoje šiose diskusijose galimai figūruos ir dabartinio Kanados premjero pavaduotoja Chrystia Freeland.
Aktyvios diskusijos dėl naujo NATO vadovo dar nevyksta, tačiau bendro susitarimo jau trūksta
Kaip teigia Baltiesiems rūmams ir JAV prezidento Joe Bideno administracijai artimas šaltinis, kol kas dėl naujo NATO vadovo bendro susitarimo nėra, o pats JAV vadovas ir jo aplinka rimtai dar net nesvarstė šio klausimo.
Tačiau vieno aiškaus ir patikimo kandidato stoka rodo, kad po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, NATO, nors ir viešai demonstruojantis vienybę, tapo labiau susiskaldęs.
Be to, dėl karo Ukrainoje Aljansas atsidūrė dar didesniame dėmesio centre, o jo vadovo darbas tapo tiek politiškai jautresnis , tiek ir žymiai svarbesnis bei atsakingesnis. Sąjungininkai dabar daug atsargiau vertina, ką jie nori matyti vadovo kėdėje, o kas galėtų sukurti tik papildomų problemų bei įtampų.
„Kuo daugiau pavardžių, tuo aiškiau, kad nėra nė vieno kandidato“, – Vakarų žiniasklaidai teigė anonimu likti pageidavęs aukšto rango Europos diplomatas.
Tuo tarpu kitas Europos diplomatas pabrėžė, kad nors šiuo metu netrūksta daugybės užkulisinių spėlionių, tačiau šiuo metu vienos aiškios pavardės išskirti tikrai nėra įmanoma.
