Olandijoje draudžiama anoniminė donorystė – nauda didžiulė
Įsivaizduokime vasaros popietę Olandijos sostinėje Amsterdame.
Du jauni žmonės susitinka ir užmezga atsitiktinius malonius santykius. Staiga vakaras pasisuka jiems abiem trokštama linkme: pastarieji keliauja į vieno iš jų namus ir lieka kartu nakvoti. Vėlgi, nors veiksmas rodosi einąs pagal planą, yra vienas „bet“.
Susitikdami dar kartą – jau kitą dieną – per pokalbį, kurio tikslas – geriau pažinti vienas kitą ir sustiprinti santykius, šie žmonės sužino (koks gi sutapimas), jog abu buvo pradėti apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu, naudojant anoniminį donorą. Šiais laikais minėta aplinkybė pasitaiko vis dažniau, nors tai nėra visiškai įprasta pirmųjų pasimatymų pokalbių tema.
Šiuo atveju nejučia gali kilti nerimą keliantis klausimas: kokia tikimybė, kad abu šiuos kūdikius apvaisino tas pats spermos donoras? Tai, savaime suprantama, reikštų, jog jie turi tą patį tėvą ir todėl yra brolis ir sesuo.
Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, minėtas scenarijus nėra išvilktas iš fantastinio filmo takelio – šiame pasaulyje, kaip žinia, įmanoma viskas.
Pavyzdžiui, praėjusių metų kovo mėnesį žiniasklaida pranešė apie olandų spermos donoro, kuris, kaip manoma, yra daugiau kaip 550 vaikų tėvas, atvejį[1]. Visgi nekasdieniška situacija neliko nepastebėta: vieno iš jų motina ėmėsi konkrečių teisinių veiksmų, kad ateityje vyras nebegalėtų „švaistyti“ savo spermos į visus įmanomus pasaulio kampus.
Donoras, be abejo, netylėjo – griebėsi gudrių taktikų, kad apeitų klinikos taisykles. Galų gale, atrodo, jog pagal Nyderlandų įstatymus jis iš tikrųjų nepadarė nusikaltimo, mat nėra jokių apribojimų, kiek palikuonių galima susilaukti nuo to paties asmens, nors dar 2004 m. šalis oficialiai uždraudė anoniminę donorystę.
Donorystė gali padidinti kraujomaišos tikimybę
Spermos donorystė – tai procesas, kurio metu vyras pasiūlo savo spermą, kad padėtų kitiems asmenims ar poroms, norinčioms, tačiau negalinčioms susilaukti vaikų. Vis dėlto, jei donoras susilaukia per daug vaikų, statistiniu požiūriu tai gali sukelti didelių komplikacijų. Taip yra todėl, jog padidėja atsitiktinio dviejų žmonių, kurie yra broliai ir seserys genetiniu požiūriu, susitikimo tikimybė.
Be kitų donorystei taikomų apribojimų nerimaujama ir dėl sveikatos, susijusios su pasiligojusiu donoru, pavyzdžiui, donorystės metu perduodamų infekcijų, taip pat vis dažniau ribojama vienam donorui tenkančių palikuonių skaičių, kad būtų išvengta kryžminimosi rizikos. Taip iš esmės vyksta todėl, jog kryžminimas, t. y. palikuonių gimdymas poruojantis artimai giminingiems individams arba individams iš labai mažų uždarų populiacijų, padidina perduodamų genų sutrikimų tikimybę.
Medicininiu požiūriu tai laikoma ne tik neprotinga, bet ir ganėtinai pavojinga.
Be kita ko, donorystė didina kraujomaišos situacijų tikimybę dėl žinių stokos – o visa tai, kaip žinome, turi didelių mokslinių, moralinių bei teisinių pasekmių[2].
Europos Sąjungoje planuojama sukurti bendrą registrą ir privalomas procedūros taisykles
Etiniu požiūriu spermos donorystės tema kelia begalę rimtų klausimų, susijusių su donorų atsakomybe[3]. Ką gi reikia žinoti?
Jei donorai yra nesąžiningi ir pateikia melagingą informaciją apie tai, kiek kartų yra davę spermos, arba apie savo ligos istoriją, kyla pavojus donorų pradėtų asmenų sveikatai, žiniomis pagrįstai pasirinkimo laisvei bei visapusiškai gerovei.
Yra žinoma, kad minėtasis olandų spermos donoras, kai kelios olandų klinikos atsisakė priimti jo spermos donorystę, procedūrą pasiryžo atlikti kitose Europos šalyse. Centralizuoto registro ir bendro Europos standarto šiuo klausimu nebuvimas reiškia, jog tokios situacijos gali pasikartoti pernelyg lengvai ir itin dažnai.
Įdomu tai, jog nuo 2005 m. Jungtinėje Karalystėje uždrausta anoniminė spermos donorystė, todėl donorų smarkiai sumažėjo[4]. Vokietija irgi neatsiliko – uždraudė anoniminę donorystę, suteikdama teisę spermos donorystės būdu pradėtiems vaikams gauti informaciją apie savo donorus. Kita vertus, nepaisant šios problemos ir teisės į sveikatą bei informaciją, ir donoro teisės į anonimiškumą priešpriešos, spermos, kiaušialąsčių bei embrionų donorystė ir užšaldymas kelia ir kitų bioetinių bei bioteisinių klausimų.
Neanoniminio donoro mirties atveju gali kilti interesų konfliktas tarp donoro norų ir šių biologinių pavyzdžių panaudojimo.
Tarkime, jei lytinės ląstelės (sperma ar kiaušinėliai) arba embrionai yra užšaldomi, o donoras vėliau išsiskiria ir miršta, ar buvęs donoro partneris galėtų juos naudoti reprodukciniais tikslais? Kaip tai paveiktų palikuonių teises į tėvo palikimą? O jei jie nebėra gyvybingi, kas nusprendžia, kaipgi jais turi būti disponuojama?
Kaip dažnai nutinka, technologijos vystosi greičiau, nei galima sureguliuoti jų socialines pasekmes, ir dažnai anksčiau, nei priimami atitinkami teisiniai reglamentai galimoms rizikoms spręsti, dėl ko viskas tampa daug sudėtingiau ir problemiškiau.
Tobulėjant technologijoms ir atsirandant naujiems pagalbinio apvaisinimo metodams, būtina spręsti dilemas iš bioetinės perspektyvos, ir rasti sprendimus, kurie apsaugotų visų susijusių asmenų teises. Akivaizdu, jog ne ką mažiau svarbu tarptautinėmis sutartimis suvienodinti teisės aktus pasauliniu lygmeniu.
Nors Lietuvoje spermos donorystė yra visiškai anonimiška, ateityje Europos Sąjungoje svarstoma sukurti bendrą registrą ir valstybėms narėms privalomas taisykles.
