Gimtąja kalba kalbantys vilniečiai paslaugų sektoriuje „laužo“ liežuvius?
Lietuvoje vis garsiau diskutuojama dėl užsieniečiams taikomų išimčių lietuvių kalbos reikalavimuose. Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovo pavaduotojas Donatas Smalinskas pabrėžia, kad šie reikalavimai yra esminė integracijos sąlyga, o ne perteklinė biurokratinė našta.
„Tas asmuo, kuris nemoka lietuvių kalbos, jis yra neįtraukiamas į mūsų socialinį gyvenimą, negali gauti informacijos“, – sako jis. Todėl, pasak inspekcijos, Vyriausybė turėtų laikytis nuoseklios kalbos politikos, kuri stiprintų visuomenės sanglaudą, o ne išimtis[1].
Anot Smalinsko, viešosiose erdvėse, ypač Vilniuje, pastebimas dažnas rusų kalbos vartojimas, ir tai kelia visuomenės nepasitenkinimą. Problema ypač ryški paslaugų sektoriuje, kur dažnai paslaugas teikiantys asmenys negeba bendrauti lietuviškai.
„Pavargome visi nuo rusų kalbos girdėjimo“, – atvirai sako inspekcijos atstovas. Jo teigimu, tai ne tik kalbos, bet ir socialinės sanglaudos klausimas – kai bendros kalbos nėra, atsiranda įtampa ir nepasitenkinimas.
Nereikia teisinti ukrainiečių: galimybių mokytis kalbos šie turėjo užtektinai
Nors viešojoje erdvėje dažnai kartojama, kad atvykėliams trūksta galimybių mokytis lietuvių kalbos, Smalinskas šią mintį kategoriškai atmeta. Jis pateikia duomenis: iš 11 tūkst. ukrainiečių, kuriems reikalingos kalbos žinios, net 9 tūkst. jau baigė kursus. Tai, jo teigimu, rodo, kad galimybių mokytis buvo pakankamai. Tie, kurie tuo nesinaudojo, negali tikėtis amžinų nuolaidų.
Nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigalios reikalavimai, kad visi, ypač dirbantys individualiai, turėtų bent minimalių (A1 lygio) lietuvių kalbos žinių. Smalinskas ramina, kad niekas nebus baudžiamas pirmąją metų dieną: „Bus leidžiama du kartus išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą.“ Tačiau jis taip pat pabrėžia, kad įstatymo įgyvendinimas nebus vilkinamas – pagrindinės taisyklės jau priimtos, dabar tik reikia jas įgyvendinti.
Skundų dėl nesusikalbėjimo inspekcija sulaukia nemažai – ypač medicinos ir klientų aptarnavimo srityse. Dažnai problemos kyla dėl to, kad žmonės dirba pagal individualios veiklos pažymas ir kalbos mokėjimo reikalavimų iki šiol jiems netaikyta. Tačiau nuo kitų metų tai keisis – kalbos mokėjimas taps būtina darbo sąlyga.
„Tai nėra per griežtas reikalavimas. Kalba – tai socialinis tiltas, kuris jungia žmones“, – pabrėžia Smalinskas.
Ką mano patys gyventojai?
Internete – gausu ir pačių gyventojų nuomonių apie tai, kad jų šalyje gyvenantys kitataučiai dažnai nemoka lietuvių kalbos. Vienas jų rėžė, kad po ilgo laiko, praleisto Vilniuje, pasijuto penkiasdešimčia metų nublokštas atgal. O štai dėl tokios situacijos esą kalti patys politikai, „prisileidę žalių žmogeliukų“.
Kitas tvirtino, esą norint susikalbėti lietuvių kalba, tą galima padaryti greitai – kone per pusmetį. Visa kita – tik pasiteisinimai.
„Klaipėdoje, prie jūros ar kt. viešose vietose vien rusų kalba, ukrainietiškai kalbant neteko girdėti“, – kirto kitas gyventojas.
Ministras Š. Birutis siūlo lietuvių kalbos mokėjimą spręsti bendruomeniškai
Tuo tarpu kultūros ministras Šarūnas Birutis ragina visuomenę aktyviau įsitraukti į užsieniečių, ypač rusakalbių, integraciją per lietuvių kalbos mokymą. Jo teigimu, vietoj draudimų ar kaltinimų reikėtų telkti bendruomenę ir skatinti asmeninę iniciatyvą: „Padėk savo bendradarbiui, savo kaimynui išmokti valstybinę kalbą. Pramokti bent jau, o ne išmokti“[2].
Ministras pabrėžia, kad reikalaujamas A1 lygis aptarnavimo srityje nėra aukštas, todėl jo pasiekimas neturėtų būti neįveikiamas, jei visuomenė padės tiems, kurie kalbos dar nemoka.
Nors nuo 2025 m. įsigalios įstatymas, įpareigojantis paslaugas teikiančius užsieniečius mokėti lietuvių kalbą, Vyriausybė nusprendė šios prievolės dar pusmetį netaikyti ukrainiečiams, turintiems laikinosios apsaugos statusą. Švietimo ministerija sprendimą grindžia praktinėmis kliūtimis – nepakankamu kursų prieinamumu ir egzaminavimo iššūkiais.
Vis dėlto kalbininkai ir universitetų atstovai ragina nevilkinti įgyvendinimo ir siūlo pripažinti jų suteikiamus kalbos pažymėjimus, taip stiprinant ne tik kontrolę, bet ir realias galimybes užsieniečiams įgyti būtinų kalbos įgūdžių.
