Italijos ir Ispanijos konfliktas parodė, kaip greitai Šengeno solidarumą pakeičia nacionaliniai sprendimai
Europos Sąjungos migracijos politika vėl atsidūrė krizės centre. Liepos pabaigoje į Ispanijai priklausančią Seutą iš Maroko masiškai patekus migrantams, Italija įvedė patikras iš Ispanijos atvykstantiems trečiųjų šalių piliečiams. Roma savo sprendimą grindė rizika, kad dalis migrantų gali pasinaudoti laisvu judėjimu Šengeno erdvėje ir persikelti į kitas ES valstybes.
Italijos vyriausybė patikras turėjo panaikinti rugpjūčio 31 dieną, tačiau jas pratęsė dar 15 dienų. Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Piantedosi pareiškė, kad padėtis Seutoje tebėra kritinė. Skirtingais vertinimais, mieste liko nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. neteisėtai sieną kirtusių žmonių. Iš viso per liepos pabaigos krizę į Seutą galėjo patekti apie 72 tūkst. migrantų.
Ispanija Italijos veiksmus pavadino nepagrįstais ir atsakė tokiomis pačiomis patikromis iš Italijos atvykstantiems asmenims. Nors abiejų valstybių valdžia tvirtina, kad ES piliečių laisvas judėjimas nėra panaikintas, oro ir jūrų uostuose grąžinta dokumentų kontrolė parodė, kaip migracijos krizė vienoje išorinės sienos vietoje gali persikelti į visą Šengeno erdvę.
Šengeno vidaus sienų kontrolė iš išimtinės priemonės tampa beveik nuolatine
Šengeno taisyklės leidžia valstybėms laikinai atkurti vidaus sienų kontrolę, jeigu kyla rimta grėsmė viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Tačiau tokia priemonė turėtų būti kraštutinė, proporcinga ir taikoma ribotą laiką. Praktikoje kelios šalys kontrolę pratęsia jau ne vienus metus, keisdamos arba papildydamos oficialiai nurodomas grėsmes.
2026 metų birželį Europos Komisija įvertino Austrijos, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų, Norvegijos, Slovėnijos ir Švedijos taikomas patikras. Komisija pripažino valstybių susirūpinimą saugumu, tačiau paragino palaipsniui atsisakyti vidaus kontrolės ir dažniau naudoti policijos bendradarbiavimą, bendrus patrulius bei tikslinius patikrinimus pasienio regionuose.
Kontrolę visose sausumos sienose taikanti Vokietija ją grindžia neteisėta migracija, žmonių kontrabanda ir apkrova prieglobsčio sistemai. Prancūzija nurodo terorizmo, organizuoto nusikalstamumo ir neteisėtos migracijos grėsmes, o Lenkija tikrina sienas su Vokietija ir Lietuva. Varšuva teigia susidurianti su antriniu migrantų judėjimu bei spaudimu, siejamu su Baltarusijos vykdoma migracijos instrumentalizacija.
Migracijos paktas įsigaliojo, tačiau valstybių tarpusavio pasitikėjimo neatkūrė
2026 metų birželio 12 dieną pradėtas taikyti ES migracijos ir prieglobsčio paktas, kurį sudaro dešimt teisės aktų. Jais nustatytas privalomas į ES neteisėtai atvykstančių žmonių tikrinimas, biometrinių duomenų registravimas sistemoje „Eurodac“, spartesnės procedūros prie išorinių sienų ir aiškesnės taisyklės, kuri valstybė turi nagrinėti prieglobsčio prašymą.
Naujoji sistema grindžiama atsakomybės ir solidarumo pusiausvyra. Išorines sienas turinčios valstybės įpareigotos registruoti migrantus ir neleisti jiems savavališkai judėti į kitas ES šalis. Mainais jos turi gauti paramą iš mažesnį migracijos spaudimą patiriančių valstybių.
Seutos krizė atskleidė, kad ši pusiausvyra išlieka trapi. Italija nepasitikėjo Ispanijos gebėjimu užkirsti kelią antriniam migrantų judėjimui, o Ispanija apkaltino Italiją solidarumo stoka ir politiniu situacijos išnaudojimu. Ginčas kilo praėjus vos kelioms savaitėms nuo migracijos pakto taikymo pradžios, todėl tapo pirmuoju rimtu naujosios sistemos atsparumo išbandymu.
ES solidarumo fondas numato 21 tūkst. perkėlimų arba 420 mln. eurų paramą
2026 metų metiniame solidarumo fonde nustatytas orientacinis 21 tūkst. prieglobsčio prašytojų perkėlimų skaičius. Alternatyviai valstybės gali skirti finansinius įnašus, kurių bendra orientacinė vertė siekia 420 mln. eurų, arba teikti techninę bei operacinę paramą.
ES Tarybos sprendimu migracijos spaudimą patiriančiomis valstybėmis pripažintos Graikija, Ispanija, Italija ir Kipras. Valstybės pačios gali pasirinkti solidarumo formą: priimti dalį prieglobsčio prašytojų, sumokėti finansinį įnašą arba skirti kitokią lygiavertę pagalbą. Apie 42 proc. bendro rezervo numatyta šalims, kurios patiria pasikartojančius migrantų išlaipinimus po paieškos ir gelbėjimo operacijų Viduržemio jūroje.
Sistema vadinama privaloma, tačiau ji nereiškia, kad visos valstybės būtinai turės priimti migrantus. Tai buvo svarbi politinė nuolaida šalims, kurios nepritaria privalomam žmonių perkėlimui. Vis dėlto toks lankstumas kelia kitą problemą: išorinės sienos valstybės gali gauti pinigų ar įrangos, tačiau ir toliau pačios turės spręsti migrantų apgyvendinimo bei prieglobsčio prašymų nagrinėjimo klausimus.
Migrantų grąžinimo centrai už ES ribų tapo nauju politiniu ginču
Kita migracijos politikos kryptis – vadinamieji grąžinimo centrai trečiosiose valstybėse. Į juos būtų galima perkelti žmones, kuriems priimtas galutinis sprendimas išvykti iš Europos Sąjungos, tačiau kurių nepavyksta nedelsiant grąžinti į jų kilmės šalį.
Naujam grąžinimo reglamentui Europos Parlamentas pritarė 418 balsų prieš 218, dar 30 parlamentarų susilaikė. Reglamentas numato bendrą europinį nurodymą išvykti, valstybių priimtų sprendimų tarpusavio pripažinimą, griežtesnes pareigas bendradarbiauti su institucijomis ir galimybę sulaikyti pasislėpti mėginančius asmenis.
Grąžinimo centras galėtų veikti tik toje trečiojoje šalyje, su kuria ES arba valstybė narė yra sudariusi susitarimą. Šalis turėtų laikytis tarptautinės teisės, žmogaus teisių ir negrąžinimo principo, draudžiančio išsiųsti žmogų į vietą, kur jam gresia persekiojimas, kankinimas ar nežmoniškas elgesys. Sprendimai ir toliau turėtų būti priimami individualiai, o nepilnamečiams bei pažeidžiamiems žmonėms būtų taikomos papildomos garantijos.
Grąžinimo centrų planai susiduria su teisės ir praktikos kliūtimis
Grąžinimo centrų šalininkai argumentuoja, kad dabartinė sistema neveiksminga. Europos Komisijos duomenimis, faktiškai iš ES išvyksta tik maždaug vienas iš keturių žmonių, gavusių nurodymą išvykti. Dalis jų slapstosi, kiti neturi dokumentų, o kai kurios kilmės valstybės atsisako pripažinti savo piliečius arba vilkina jų priėmimą.
Tačiau centro įsteigimas kitoje šalyje šių problemų savaime neišsprendžia. Būtina rasti valstybę, pasirengusią priimti žmones, kurie nėra jos piliečiai ir gali joje praleisti neapibrėžtą laiką. Taip pat reikia nustatyti, kas valdys centrą, užtikrins saugumą, nagrinės skundus, teiks medicinos pagalbą ir prisiims atsakomybę žmogaus teisių pažeidimo atveju.
ES valstybės nagrinėja galimybes tartis su Afrikos šalimis, tarp galimų vietų viešai minimos Uganda ir Ruanda. Vis dėlto ankstesni bandymai iškelti prieglobsčio ar grąžinimo procedūras už Europos ribų susidūrė su teismais, didelėmis išlaidomis ir ribotu realiai perkeltų žmonių skaičiumi. Italijos centrai Albanijoje taip pat parodė, kad politinį sprendimą priimti lengviau negu sukurti teisėtai ir stabiliai veikiančią sistemą.
ES migracijos politika griežtėja, bet pagrindinis konfliktas lieka neišspręstas
Europos Sąjunga vienu metu mėgina siekti trijų sunkiai suderinamų tikslų: išsaugoti laisvą judėjimą Šengeno erdvėje, veiksmingiau kontroliuoti išorines sienas ir užtikrinti teisę į prieglobstį. Jeigu viena valstybė mano, kad kita netinkamai saugo išorinę sieną, nacionalinei valdžiai politiškai paprasčiau grąžinti patikras negu pasitikėti bendra sistema.
Naujasis migracijos paktas suteikia ES daugiau priemonių, tačiau jo sėkmę nulems ne vien reglamentai ir informacinės sistemos. Reikės valstybių pasirengimo vykdyti solidarumo įsipareigojimus, pripažinti viena kitos sprendimus ir neperkelti vidaus politinių konfliktų į bendrą Šengeno erdvę.
Seutos krizė rodo, kad masinis žmonių judėjimas gali per kelias dienas sukelti grandininę reakciją: išorinės sienos krizę, dvišalį diplomatinį konfliktą, vidaus patikrų atnaujinimą ir naujus reikalavimus griežtinti grąžinimą. Todėl tikrasis išbandymas ES laukia ne priimant dar vieną taisyklių paketą, bet tada, kai valstybėms teks jų laikytis patiriant realų politinį ir migracinį spaudimą.
Šaltiniai
„Euronews“. (2026). Schengen strained, solidarity broken and return hubs disputed: EU struggles again with migration. https://www.euronews.com/my-europe/2026/09/01/schengen-strained-solidarity-broken-and-return-hubs-disputed-eu-struggles-again-with-migra
Europos Komisija. (2026). New migration and asylum rules enter into application: what is changing?https://home-affairs.ec.europa.eu/news/new-migration-and-asylum-rules-enter-application-what-changing-2026-06-12_en
Europos Parlamentas. (2026). New EU system for return of illegally staying third-country nationals. https://www.europarl.europa.eu/news/en/press-room/20260611IPR45214/approvato-il-nuovo-regolamento-ue-sui-rimpatri
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 4 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai aprašo aktualią migracijos krizę Šengeno erdvėje, pateikia konkrečius pavyzdžius ir analizuoja valstybių veiksmus, todėl jis yra vertingas ir suprantamas paprastam skaitytojui.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie migracijos situaciją Šengeno erdvėje, remiasi oficialiais šaltiniais ir analizuoja valstybių veiksmus, todėl atitinka etikos standartus.
Straipsnis yra labai aktualus, nes migracijos klausimai ir Šengeno erdvės saugumo problemos šiuo metu yra svarbios tiek Lietuvai, tiek visai Europos Sąjungai. Be to, pateikiama informacija apie konkrečius įvykius ir politikos pokyčius, kurie gali turėti įtakos regiono stabilumui.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie Šengeno erdvės migracijos politikos problemas ir valstybių narių sprendimus, kurie gali turėti didelį poveikį Europos saugumui ir migracijos valdymui. Jis skatina diskusiją apie solidarumą ir nacionalinius interesus, todėl yra naudingas visuomenei.
Straipsnis gali sukelti nerimą dėl migracijos krizės ir nacionalinių konfliktų, nes jis akcentuoja grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, kas gali skatinti baimę ir nepasitikėjimą tarp valstybių bei visuomenės.
