Radono namuose neįmanoma pamatyti, užuosti ar pajusti
Radonas yra gamtinės radioaktyviosios dujos, susidarančios skylant dirvožemyje ir uolienose esančiam uranui. Jis neturi spalvos, kvapo ir skonio, todėl net didelė radono koncentracija patalpoje nesukelia jokio iš karto pastebimo signalo. Namas gali atrodyti sausas, švarus ir gerai prižiūrimas, tačiau jo ore vis tiek gali būti padidėjęs radono kiekis.
Lauke iš grunto išsiskyrusios radioaktyviosios dujos paprastai greitai prasiskiedžia atmosferoje. Uždaroje patalpoje situacija kitokia. Radonas gali patekti pro pastato sąlytį su gruntu ir kauptis greičiau, negu jį pašalina natūrali arba mechaninė ventiliacija.
Didžiausias radono šaltinis Lietuvoje yra gruntas. Mažesnė dalis į patalpas gali patekti iš kai kurių statybinių medžiagų, vandens, gamtinių dujų ar lauko oro. Tačiau daugumoje gyvenamųjų pastatų pirmiausia vertinamas radono patekimas iš po pamatais esančio grunto.
Radiacinės saugos centro skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro naudotas Lietuvos gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų vidurkis siekia apie 55 Bq/m³. RSC 2017–2023 m. programos ataskaitoje gyvenamuosiuose pastatuose apskaičiuotas maždaug 65 Bq/m³ vidurkis. Skirtumą gali lemti nevienodi tyrimų laikotarpiai, pastatų imtys ir skaičiavimo metodai.
Šalies vidurkis neparodo konkretaus namo padėties. Toje pačioje savivaldybėje du greta stovintys pastatai gali turėti labai skirtingą radono koncentraciją dėl pamatų konstrukcijos, grunto laidumo, pastato sandarumo, ventiliacijos ir gyventojų įpročių. Todėl palyginti nedidelis Lietuvos vidurkis nėra pagrindas atsisakyti radono matavimo individualiame būste.
Radioaktyviosios dujos į patalpas patenka per pamatus
Radonas iš grunto juda ten, kur oro slėgis mažesnis. Šildymo sezonu kylantis šiltas oras pastato apačioje gali sukurti nedidelį neigiamą slėgį, dėl kurio oras iš grunto traukiamas į vidų. Šiam procesui užtenka labai mažų, akimi sunkiai pastebimų angų.
Dažniausi radono patekimo keliai yra pamatų ir grindų plyšiai, grindų bei sienų sandūros, neizoliuotos komunikacijų angos, vamzdžių įvadai, drenažo sistemos, techniniai kanalai ir nesandarūs šuliniai. Radono gali patekti ir per porėtas betonines konstrukcijas, tačiau didesnį poveikį paprastai turi konkretūs nesandarumai bei pastato slėgio skirtumai.
Didesnė radono koncentracija dažniau nustatoma rūsiuose, pusrūsiuose ir pirmuosiuose aukštuose, nes šios patalpos yra arčiausiai grunto. Vis dėlto radonas gali pasklisti ir į aukštesnius aukštus per laiptines, vamzdynų šachtas, ventiliacijos kanalus ir konstrukcijų ertmes.
Rizikingas gali būti ir namas be įprasto rūsio. Ant grunto įrengtos grindys, ventiliuojama arba uždara ertmė po pastatu ir neizoliuoti inžineriniai įvadai taip pat gali tapti radono patekimo keliais. Pastato amžius vienas pats neleidžia nustatyti rizikos.
Radono žemėlapis padeda įvertinti bendrą teritorijos geologinį potencialą, tačiau negali pakeisti matavimo konkrečiame name. Žemėlapio taškas rodo anksčiau ištirtų pastatų ar vietovių rezultatus, o ne garantuotą kiekvieno būsto radono koncentraciją.
Sandari renovacija gali sumažinti šilumos nuostolius, bet pabloginti oro apykaitą
Seni langai, nesandarios durys ir plyšiai ilgą laiką veikė kaip neplanuota pastato ventiliacija. Pakeitus langus, apšiltinus sienas ir užsandarinus konstrukcijas, šilumos nuostoliai sumažėja, tačiau kartu gali sumažėti natūrali oro apykaita.
Jeigu renovuojant pastatą neatnaujinama vėdinimo sistema, radonas ir kiti patalpų oro teršalai gali būti šalinami lėčiau. Radiacinės saugos centro ir Kauno technologijos universiteto specialistų atlikti tyrimai parodė, kad dalyje renovuotų pastatų radono koncentracija šiek tiek padidėjo dėl didesnio sandarumo ir nepakankamos ventiliacijos.
Tai nėra argumentas prieš pastatų renovaciją. Problema kyla tada, kai energetinis efektyvumas vertinamas atskirai nuo patalpų oro kokybės. Tinkamai suprojektuota mechaninė ventiliacija gali išsaugoti šilumą ir kartu užtikrinti kontroliuojamą oro kaitą.
Radono koncentracija nėra pastovus dydis. Ją veikia metų laikas, temperatūra, vėjas, atmosferos slėgis, grunto drėgmė, langų atidarymas ir vėdinimo sistemos veikimas. Žiemą, kai namai ilgiau laikomi uždaryti ir stipresnis temperatūrų skirtumas, koncentracija dažnai būna didesnė.
Vieną dieną atliktas matavimas gali parodyti tuo metu buvusią padėtį, bet nebūtinai atspindėti metinį vidurkį. Dėl to sprendimai dėl ilgalaikės rizikos neturėtų būti grindžiami atsitiktiniu kelių valandų rodmeniu.
Plaučių vėžio riziką lemia ilgalaikis radono skilimo produktų įkvėpimas
Didžiausią biologinį poveikį sukelia ne vien pats radonas, bet ir ore susidarantys jo skilimo produktai. Jie gali prisijungti prie dulkių ir kitų smulkių dalelių. Įkvėpti radono skilimo produktai nusėda kvėpavimo takuose ir plaučiuose.
Šios dalelės skleidžia alfa spinduliuotę. Iš išorės alfa dalelės neprasiskverbia giliai ir jas gali sustabdyti net odos paviršius. Tačiau kvėpavimo takuose nusėdusio radionuklido skleidžiama energija veikia ląsteles iš labai arti, gali pažeisti jų DNR ir per daugelį metų padidinti piktybinių pakitimų tikimybę.
Radono poveikis paprastai nesukelia ankstyvų simptomų. Žmogus nejaučia galvos skausmo, dusulio ar kitokio specifinio perspėjimo vien dėl to, kad namuose padidėjo radono koncentracija. Plaučių vėžys dažniausiai išsivysto po ilgalaikės, ne vieną dešimtmetį trunkančios apšvitos.
Pasaulio sveikatos organizacija radoną laiko viena svarbiausių plaučių vėžio priežasčių po rūkymo. Vertinama, kad, priklausomai nuo šalies radono koncentracijos ir rūkymo paplitimo, radonas gali būti susijęs su maždaug 3–14 proc. plaučių vėžio atvejų.
Remiantis epidemiologiniais tyrimais, ilgalaikei vidutinei radono koncentracijai padidėjus 100 Bq/m³, santykinė plaučių vėžio rizika padidėja maždaug 16 proc. Tai nereiškia, kad 100 Bq/m³ koncentraciją turinčiame name plaučių vėžiu susirgs 16 proc. gyventojų. Kalbama apie santykinį rizikos padidėjimą, palyginti su mažesne ilgalaike ekspozicija.
Rūkymas ir radonas sustiprina vienas kito poveikį. Rūkančio žmogaus pradinė plaučių vėžio rizika jau yra gerokai didesnė, todėl tokia pati radono koncentracija jam sukelia daug didesnę absoliučią riziką negu niekada nerūkiusiam žmogui. Tačiau radonas nėra saugus ir nerūkantiems.
Plaučių vėžys šiuo metu yra vienintelis sveikatos padarinys, kurio priežastinis ryšys su radono poveikiu laikomas tvirtai įrodytu. Teiginiai, kad įprasta radono koncentracija namuose sukelia daugybę nesusijusių ligų ar tiesioginius trumpalaikius simptomus, neturi tokio pat patikimo mokslinio pagrindo.
300 Bq/m³ atskaitos lygis nėra riba tarp saugaus ir pavojingo būsto
Radono koncentracija ore matuojama bekereliais kubiniame metre. Vienas bekerelis reiškia vieną radioaktyvųjį skilimą per sekundę, o rodiklis Bq/m³ parodo, kiek tokių skilimų vyksta kubiniame metre oro.
ES radiacinės saugos direktyvoje nustatyta, kad nacionalinis metinės vidutinės radono koncentracijos atskaitos lygis patalpose neturėtų būti didesnis kaip 300 Bq/m³. Lietuvoje gyvenamiesiems pastatams ir darbo vietoms taikomas 300 Bq/m³ atskaitos lygis.
Tai nėra griežta biologinė riba, žemiau kurios radonas visiškai nekenksmingas, o ją peržengus iš karto tampa pavojingas. Plaučių vėžio rizika didėja palaipsniui kartu su koncentracija ir poveikio trukme. Atskaitos lygis pirmiausia naudojamas kaip praktinis kriterijus, nuo kurio būtina rimčiau vertinti ir mažinti apšvitą.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kur tai įmanoma, siekti 100 Bq/m³ nacionalinio atskaitos lygio. Jeigu dėl vietos geologinių ir kitų sąlygų to pasiekti negalima, jis neturėtų viršyti 300 Bq/m³. Tai paaiškina, kodėl radono mažinimas gali būti prasmingas ir tada, kai rezultatas yra mažesnis už Lietuvoje taikomą 300 Bq/m³ lygį.
Radiacinės saugos centras 2019–2025 m. ištyrė daugiau kaip 800 rūsiuose arba po žeme įrengtų darbo vietų. Maždaug 7 proc. jų radono koncentracija viršijo 300 Bq/m³. Šių duomenų negalima tiesiogiai perkelti visiems Lietuvos būstams, nes buvo tikrinamos didesnės rizikos darbo vietos, tačiau jie parodo, kad aukštos koncentracijos nėra vien teorinė galimybė.
Lietuvoje galioja 2024–2030 m. radono rizikos valdymo veiksmų planas. Jame numatyta tęsti matavimus gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose pastatuose bei darbo vietose, atnaujinti rizikos vertinimą ir stiprinti radono mažinimo priemonių kontrolę.
Radono matavimas turi trukti pakankamai ilgai
Vienintelis būdas sužinoti radono koncentraciją namuose yra ją išmatuoti. Pagal pastato išvaizdą, gyventojų savijautą arba grunto tipą galima tik numatyti riziką, bet ne nustatyti realų metinį radono lygį.
Ilgalaikiams tyrimams dažniausiai naudojami pasyvieji detektoriai. Jie paliekami patalpoje keliems mėnesiams, o po ekspozicijos siunčiami į laboratoriją. Toks metodas geriau išlygina trumpalaikius oro sąlygų ir vėdinimo pokyčius.
Radiacinės saugos centras dalį ilgalaikių tyrimų atlieka apie pusę metų, kad matavimo laikotarpis apimtų skirtingus sezonus. Trumpesnis matavimas šildymo sezonu gali būti naudingas pirminei rizikai įvertinti, tačiau jo rezultatą reikia interpretuoti atsižvelgiant į matavimo trukmę ir sąlygas.
Detektorius paprastai statomas žemiausiame reguliariai naudojamame namo aukšte, pavyzdžiui, miegamajame arba svetainėje. Jo nereikėtų dėti prie atviro lango, ventiliacijos angos, radiatoriaus, židinio, tiesioginių saulės spindulių ar labai drėgnoje vietoje. Visada reikia laikytis konkretaus detektoriaus tiekėjo instrukcijų.
Elektroninis radono matuoklis gali parodyti koncentracijos kitimą valandomis ar dienomis ir padėti suprasti vėdinimo poveikį. Tačiau trumpalaikis elektroninis rodmuo neturėtų būti automatiškai laikomas metiniu vidurkiu. Jeigu užfiksuojamas didelis kiekis, sprendimą verta pagrįsti tinkamai atliktu ilgesniu matavimu.
Perkant būstą, įrengiant gyvenamąsias patalpas rūsyje arba atlikus didelę renovaciją radono tyrimas gali suteikti informacijos, kurios neparodo įprasta techninė apžiūra. Naują matavimą verta atlikti ir pakeitus šildymo, vėdinimo arba pamatų konstrukcijas.
Radono koncentraciją galima sumažinti, tačiau rezultatą reikia patikrinti
Paprasčiausia radono mažinimo priemonė yra geresnė oro apykaita. Reguliarus vėdinimas gali sumažinti koncentraciją, tačiau jo poveikis priklauso nuo pastato ir gyventojų elgesio. Vien langų atidarymas nėra patikima ilgalaikė sistema, ypač žiemą arba kai radono iš grunto patenka labai daug.
Mechaninė ventiliacija turi būti suprojektuota taip, kad nepadidintų neigiamo slėgio pastato apačioje. Netinkamai subalansuotas ištraukiamasis ventiliatorius gali ištraukti orą iš patalpos ir kartu sustiprinti radono siurbimą iš grunto. Todėl didesnės koncentracijos atveju reikalingas ne atsitiktinis galingesnis ventiliatorius, o pastato oro srautų įvertinimas.
Pamatų ir grindų plyšių, vamzdžių įvadų bei kitų angų sandarinimas sumažina radono patekimo kelius. Vis dėlto vien sandarinimo dažnai nepakanka, nes dujos gali rasti kitą kelią. Šią priemonę geriausia derinti su ventiliacija arba slėgio po pastatu reguliavimu.
Viena veiksmingiausių priemonių didelės rizikos pastatuose yra oro ištraukimas iš po grindimis arba pamatais esančio grunto. Vamzdžiais ir ventiliatoriumi radono turintis oras pašalinamas į lauką dar prieš jam patenkant į gyvenamąsias patalpas. Konkretus sprendimas priklauso nuo pamatų tipo, grunto ir pastato konstrukcijos.
Naujuose namuose galima iš anksto įrengti radonui nelaidų sluoksnį, užsandarinti komunikacijų vietas ir paruošti pasyvią arba aktyvią grunto ventiliavimo sistemą. Statybos metu tokios priemonės paprastai kainuoja mažiau, negu vėliau ardyti grindis ir taisyti jau įrengtą pastatą.
Po bet kokių radono mažinimo darbų būtina atlikti pakartotinį matavimą. RSC 2024 m. pakartotinai tikrino 24 darbo vietas, kuriose anksčiau buvo viršytas atskaitos lygis. Šešiose iš jų koncentracija tebebuvo per didelė, todėl reikėjo papildomų veiksmų. Tai parodo, kad pats priemonės įrengimas dar negarantuoja rezultato.
Radonas namuose nėra priežastis panikuoti, tačiau jo negalima įvertinti pagal nuojautą. Lietuvos vidutiniai rodikliai yra palyginti nedideli, bet atskirų pastatų situacija gali smarkiai skirtis. Patikimas matavimas, tinkamai parinktos mažinimo priemonės ir pakartotinis patikrinimas leidžia šią plaučių vėžio riziką realiai sumažinti.
Šaltiniai
Pasaulio sveikatos organizacija. (2023). Radon and health. https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/radon-and-health
Pasaulio sveikatos organizacija. (2026). Radon. https://www.who.int/health-topics/radon
Europos Sąjungos Taryba. (2013). Council Directive 2013/59/Euratom laying down basic safety standards for protection against the dangers arising from exposure to ionising radiation. https://eur-lex.europa.eu/eli/dir/2013/59/oj/eng
Tarptautinė atominės energijos agentūra. (2026). Radiation protection: radon. https://www.iaea.org/topics/radiation-protection/radon
Radiacinės saugos centras. (2026). Radono skleidžiama apšvita. https://rsc.lrv.lt/lt/informacija-gyventojams/radono-skleidziama-apsvita/
