Tas jausmas, kai tiesiog užsidengi veidą ir akis, kad nors truputį jaustum kūną, nes nuo vidinio skausmo jis ginasi nejautrumu…
Tas jausmas, kai jauti visišką bejėgiškumą ir drąskantį „kodėl?“… ir lieka tik laukti, nes viskas kas įmanoma — jau padaryta, o kas dar nepadaryta — atrodo kaip neįmenamas rebusas be variantų…
Šiandien išgyvenu šią akimirką nuo kurios svorio net sunku įkvėpti… krūtinėj apsigyvena milžiniško tamsaus narvo su viduje besiblaškančiu baltu balandžiu — metafora… ir tiesiog norisi įrėminti mintis…
Kai gyvenimas atveda mus į situacijas, kuriose nebegalime nieko pakeisti, kai viskas, ką buvome pajėgūs padaryti, jau padaryta, o liko tik laukimas, nežinomybė ir geliantis sielos skausmas — natūralu jaustis bejėgiais. Tai akimirkos, kai norisi šaukti, bet nėra kam išgirsti, nes daugelio tai neliečia… Tai akimirkos, kai kūnas įsitempęs iki begalybės, o mintys sukasi ratu be išeities ir apninka migla. Kai atrodo, kad likimas žaidžia žiaurų žaidimą, o tu esi bevertė figūrėlė ant šachmatų lentos…
Tas jausmas, kai tave įspendžia į kampą ir garsiai šaukia: „Šachas“… bet akimirkai — tai dar ne „matas“…
Tokiose situacijose dažnas žmogus pasijunta lyg stovėtų ant bedugnės krašto ir viskas, ką mato priešais, yra tuštuma…
Tai bejėgiškumas.
Tai beviltiškumas.
Tai lūkestis, kuriame nėra jokių garantijų.
Ir vis dėlto — tu vis dar čia. Kvėpuoji. Gyveni. Tai reiškia, kad gali laikytis, nors ir skauda, ypač jei tai liečia tuos, kurie nuo tavęs priklausomi, kurių akys atgręžtos į tave su viltimi, kad tu rasi išeitį ir kažkurią akimirką viskas bus gerai…
Ir tu ieškai… dar ir dar vieno sprendimo…
Sprendimo žengiant niekam nematomus žingsnius… Ir jei šiandien esi panašioje akimirkoje, norisi tais žingsniai pasidalinti…
Pirmas žingsnis — leisti sau jausti. Ne bandyti pabėgti, ne užsimiršti, netapti pasyvumo ar dramų auka, ne ieškoti skubių atsakymų. O sustoti ir pripažinti: taip, man skauda. Taip, aš bijau. Taip, aš nežinau, kaip bus toliau. Šios emocijos — ne silpnumo ženklas. Tai gyvo, jautraus, mylinčio žmogaus širdies atgarsiai.
Antras žingsnis — atsiremti. Tai nebūtinai bus žmogus. Kartais tai gali būti ramus kvėpavimas. Kartais gamta: medis, prie kurio gali prisiglausti. Kartais — dienoraštis, kuriame gali išrašyti visas mintis be cenzūros. Kartais — tylus vakaro pasivaikščiojimas, kuriame leidi sau būti su ta situacija, kuri yra.
Trečias žingsnis — atpažinti savo kūno kalbą. Kai jaučiame bejėgiškumą, kūnas įsitempia. Sustingsta. Užsiblokuoja kvėpavimas. Verta kelias minutes per dieną tiesiog atsigulti ar atsisėsti ramiai, užsimerkti ir paklausti savęs: kur mano kūne labiausiai jaučiasi skausmas? Kas ten slepiasi? Ir ko dabar tam skausmui labiausiai reikia: šilumos, palaikymo, išklausymo?
Psichosomatika rodo, kad bejėgiškumas ilgainiui gali įstrigti kūne kaip ligos pradas
Todėl svarbu neslopinti, o išjausti. Galbūt bus ašarų — tegul teka. Galbūt kils pyktis — priimkite jį kaip savo sielos šauksmą: „Man viso šito jau per daug!“
Ketvirtas žingsnis — rasti bent vieną mažytį veiksmo tašką, kuris priklauso nuo jūsų. Tai neturi būti sprendimas visai situacijai. Tai gali būti kryptinga pagalbos, aiškumo paieška arba tiesiog toks paprastas dalykas kaip rytinis puodelis arbatos su intencija: „Šiandien aš pasirūpinsiu savimi, leisiu nors valandą ar pusdienį visiškai negalvoti apie problemas.“ Arba skambutis draugei, arba prisiminimas, kada paskutinį kartą jautėtės nors trumpą akimirką ramybės ir bandymas tą jausmą prisiminti savo kūne.
Ir dar — tokiu metu labai reikia švelnumo. Ne griežtumo. Ne spaudimo „išsilaikyti stipriai“, o šilto, palaikančio santykio su savimi. Įsivaizduokite, kad šalia jūsų yra mylinti, suprantanti ranka, kuri tiesiog laiko jus tyloje. Tokia ranka gali būti jūsų pačios ranka, uždėta ant širdies. Su žodžiais: „Aš su tavimi. Net ir dabar. Net šitoje tamsoje.“
Šios akimirkos, kad ir kokios skaudžios, nėra pabaiga ar galutinis taškas
Jos yra durys. Į gilesnį ryšį su savimi. Į tikrą, nepagražintą gyvenimo patirtį. Į jūsų gebėjimą būti net tada, kai nieko negali padaryti, net tada kai viskas griūva, net tada — kai iki galo nesuprantame prasmės to, kas vyksta ne pagal scenarijų…
Ir nors galbūt dabar dar nei aš, nei jūs, nežinome, kaip viskas klostysis toliau, bet viena yra tikra — mes išgyvensi ir šią audrą! Vienu mažyčiu žingsniu. Vienu švelniu prisilietimu prie savo vidinės tiesos. Vienu sąmoningu kvėpavimu.
Ir galbūt vieną dieną šis skausmas virs išmintimi. O ši „tamsa“ — taps naujos aušros pradžia…
