Mes dažnai labai ilgai kažko laukiam
Lyg gyventume nuolatinėje „ruošos“ būsenoje. Ruošiamės svajonei. Ruošiamės meilei. Ruošiamės žingsniui, pokyčiui, gyvenimui…
Bet kartu su tuo pasiruošimu ateina ir baimės, neužtikrintumas. O jei nepavyks?
O jei tai ne man? O jei viskas grius, kai jau būsiu taip arti? O jei man visos tos „laimės“ bus per daug…?
Ir tada sustingstame.
Patys save stabdome labiau, nei bet kokios išorinės aplinkybės. Užlaikom sprendimus. Svarstom, analizuojam, planuojam dar ir dar – tarsi būtų dar viena „geresnė diena“ ateityje, kai būsime labiau pasiruošę gyventi SAVO gyvenimą…
Kartais tai vyksta pakibime, kartais chaose, o kartais visiškame sraute…
Bet vieną dieną ima ir kažkas nutinka
Lyg paskutinė dėlionės detalė. Lyg tylus „klinkt“ kažkur viduje. Ir viskas, kas iki tol atrodė per toli, per painu – staiga susidėlioja taip paprastai, taip aiškiai!
Ir tu pagauni tą akimirką, kai viskas, ko taip ilgai laukei, pagaliau tampa apčiuopiama ir ranka pasiekiama.
Tada ateina suvokimas, kad tai nebuvo vien tik tavo pastangos. Ne tik tavo planai.
Buvo kažkas daugiau. Kažkas, kas matė visumą. Kas žinojo, kada tavo siela jau subrendo „tai“ priimti. Kada tu jau nebespaudi savęs į senus rėmus. Kada atsiranda nesumeluotas pajautimas, kad „dabar“ ir besąlyginis leidimas tam vykti.
Ir tuomet viskas švelniai, be prievartos, be dramos – nutinka.
Tiesiog taip.
Kaip kad aušta rytas. Ne todėl, kad tu jį išmąstei ar suplanavai, o todėl, kad jis tiesiog nutinka, nepriklausomai nuo tavo tikėjimo, baimių ar lūkesčių…
Tai, kas tavo – visuomet randa kelią į tave
Tai, kam dar ne laikas – atidedama ne bausmei, o tavo labui, augimui, pasiruošimui.
Ir tai, kas turi būti tavo gyvenime – tavo gyvenime ir atsiranda.
Būtent šiandien.
Būtent taip.
Būtent čia.
Ir tu esi pasiruošusi / pasiruošęs daugiau nei kada nors manei esanti / esąs…
Taip man nutiko šią savaitę…
Po ilgų metų, dukros nesumeluota meilė bei ištikimybė savo svajonei „turėti draugą“ – įgavo formą, ir namuose plaka jau 6 širdys. Man, kaip hiperatsakingam žmogui, šis žingsnis buvo tūkstantį kartų pamatuotas, apgalvotas, aptartas, patikrintas. Turėjau begalę proto sukurtų baimių ir nerimų, kaip viskas atrodys jau ir taip labai įtemptame mano gyvenimo grafike…
Bet staiga įvyksta tas „klinkt“, pirmas žvilgsnis į dar vieną skelbimą, kuris rodės niekuo nesiskyrė nuo kitų šimtų matytų. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Protas su savo papildomais negatyviais vingiais kažkur išnyksta. „Stebuklingai“ harmoningai viskas „lyg savaime“ susidėlioja (žinoma, su realiomis pastangomis ir įdirbiu), ir rezultatas jau rankose…
O kaip su baimėmis?
Jos dabar atrodo niekinės, nes jau beveik visos nepasiteisino (nors tikiu, bus visko – ir tai, manau, normalu, nes neįmanoma viskam pasiruošti ir visko numatyti), tačiau ta šviesa vaiko akyse išvis atperka visiškai viską…
Šią savaitę užsidarė ir dar 3 „geštaltai“, kurie 1,5 mėn. tiesiogine prasme varė į neviltį… Tiesiog, va taip (nors ir vėlgi, pastangų buvo įdėta nemažai), tarsi kažkieno „stebuklingi“ mygtukai susispaudė neįtikėtinai laiku ir vietoje… Dar ir dabar kai kurios akimirkos atrodo tarsi buvo iš kitos realybės, nes taip „nebūna“…
Nežinau, už ką Kūrėjas man tokias prabangias dovanas uždovanojo, bet esu labai dėkinga už pagaliau šią akimirką užplūdusį aiškumą, ramybę ir pilnatvės jausmą, kurio taip trūko…
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
