Kasdien žiūrėdamos į veidrodį – save vertiname…
Išeiname į žmones – mus vertina…
Kažką nuveikiame – laukiame įvertinimo…
Bloga diena, kažkas nepavyko – save nuvertiname…
Viduje žemos savivertės energija – mus nuvertina kiti tai atkartodami…
Mes dažnai galvojame apie savivertę kaip apie minčių šaknis kitų akyse ir protuose. Kaip apie pasitikėjimą savimi, savigarbą, įsitikinimą, kad esame kažkur „geros ar blogos“.
Tačiau tikroji savivertė – tai ne iššūkis veidrodžiui
Tai gyvas jausmas kūne. Giliai, tyliai, bet labai tikrai gyvenantis mūsų atramos–judesio sistemoje (atramos, paramos, aplaikymo trūkumo išraiškoje), galvoje (migrenos, galvos skausmų pavidalais), skrandyje (savigraužos skausmu) ir t. t.
Kaulai – tai mūsų vidaus struktūra. Tai, kas „laiko“ mus. Mūsų tvirtybė. Ir kai savivertė yra pažeista – kai mūsų vidinis balsas byloja „esu nepakankama“, „esu netinkama, silpna arba turiu būti itin stipri ir viską nešti/tempti“, „esu klaida“ – kūnas pradeda signalizuoti simptomais.
Ir tada laikom ne tik emocijas – laikom sulaikytus žodžius, neišsakytą pyktį, nurytą gėdą. Laikome tiek daug, kad pradeda skaudėti nugarą, sąnarius, stuburą, klubus, kojas – vietas, kurios mus turi nešti ir „skraidinti“ iš laimės, tačiau irgi pavargo tempti papildomą gyvenimo naštą, nežinią, kuria kryptim žengti, kad nepargriūtų (nes nebus į ką atsiremti, nebus kieno pagalbos paprašyti…).
Savivertės stoka mus lenkia žemyn – tiesiogine prasme
Nežinojimas savo vertės tampa kūno kalba: palenkta galva, nuleistos akys, susmukę pečiai. Taip gyvena ne kūnas – taip gyvena vidinis vaikas, kuris kadaise vaikystėje patikėjo, kad jis neturi teisės būti vertingas, stiprus, kuris neturi palaikymo…
Bet išties jis turi – pirmiausia save, draugus, bendraminčius, aukščiausias instancijas ten, danguje, kurios jį besąlygiškai myli ir palaiko, tereikia pakelti galvą ir akis aukštyn, išsitiesti, išskleisti pečius, atverti širdį…
O kaip tai susiję su pinigais?
Labai tiesiogiai. Nes pinigai – tai ne tik skaičius. Tai – vertės atspindys. Tai mainų energija, kuri seka paskui mūsų vidinį leidimą turėti.
Kai nežinau, kad esu verta, net jei ir labai stengiuosi dirbti ir uždirbti – vis tiek nesulauksiu tikros grąžos. Gausos. Nes visata atsako ne į mano pastangas, o į mano santykį su savimi.
Ir santykiai…
Kai nežinau savo vertės, renkuosi trupinius. Atsiprašinėju už tai, kad jaučiu, kažko noriu, turiu poreikių ir lūkesčių. Išduodu save tam, kad išsaugotų „mus“. Leidžiu sau būti nutylėtai, pamirštai, bet vis dar „gerai“. Tik už tai moka ne partneris. Už tai moka mano kūnas ir siela (skauduliais, trūkumu, sąstingiu).
Todėl kviečiu tave šiandien žiūrėti ne tik į veidrodį – bet ir į savo stuburą: „Ar jis tiesus?“, „Ar tavo nugara jaučia, kad esi verta stovėti išsitiesusi?“, „Ar tavo sąnariai nejaučia kaltės svorio ir gali laisvai ir lanksčiai rinktis gyvenimo kryptį?“, „Ar tavo piniginėje telpa tavo tikėjimas, kad esi verta daugiau?“
Tu nesi tik emocija. Tu nesi tik skausmas.
Tu esi visas gyvenimas – kuris laukia, kada leisi sau būti visa savo verte…
Kai sustiprėja vidinis stuburas, sustiprėja ir žodžiai, ir žingsniai, ir pinigų srautas.
Kai pradedame jausti, kad esame vertos – kūnas ir siela pradeda gyti… Gyvenimas ima taisytis. Ir viskas po truputį stoja į vietas.
Su meile – tavo vidinei ašiai. Tavo vertei, kuri jau čia. Tik reikia prisiminti…
