Prancūzijos teismo nuosprendis: žmonos žagintojui paskirta 20 metų kalėjimo

D. Pelicot nuteistas 20 metų kalėti už žmonos išžaginimo organizavimą

2024 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienį Prancūzijos teismas nuteisė 72 metų Dominique'ą Pelicot 20 metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad jis beveik dešimtmetį paslapčia svaigino savo žmoną Gisèle Pelicot ir organizavo jos išžaginimus, kuriuos vykdė jis pats ir dar 50 kitų vyrų^[1]. Be pagrindinio kaltinamojo, kiti 50 vyrų buvo pripažinti kaltais dėl įvairių nusikaltimų, susijusių su šia byla, ir gavo laisvės atėmimo bausmes nuo 3 iki 15 metų. 

Žinoma, jog byla sukėlė didelį rezonansą Prancūzijoje, atkreipdama dėmesį į seksualinio smurto problemą ir paskatindama diskusijas apie būtinybę keisti visuomenės požiūrį į tokius nusikaltimus^[2].

G. Pelicot, nusprendusi viešai kalbėti apie savo patirtį, tapo feministiniu simboliu ir sulaukė plataus palaikymo tiek Prancūzijoje, tiek tarptautiniu mastu. 

D. Pelicot nuteistas už G. Pelicot nuotraukų ir vaizdo įrašų platinimą

D. Pelicot taip pat nuteistas už intymių G. Pelicot nuotraukų bei atvaizdų darymą ir platinimą. Negana to, nusikaltėlis fiksavo bei platino ir savo pilnametės dukters Caroline bei kolekcionavo savo sūnų žmonų seksualinius vaizdus.

Kad apsvaiginti savo žmoną ir imtis nusikalstamų seksualinių veiksmų, pastarasis į Gisèle maistą arba gėrimus – dažniausiai į bulvių košę, ledus, kavą ar alų – įdėdavo sutrupintų migdomųjų tablečių ar kitų psichotropinių vaistų. Tuomet, šiai esant be sąmonės, vyras į namus pasikviesdavo tuziną bendrininkų, kurie moterį prievartaudavo.

G. Pelicot išžagino virš aštuoniasdešimt vyrų nuo 26 iki 73 metų amžiaus

Per dešimt metų G. Pelicot jos pačios namuose išžagino daugiau nei aštuoniasdešimt vyrų, kurie buvo nuo 26 iki 73 metų amžiaus ir gyveno kaimynystėje. Visgi, pareigūnai galiausiai dalį jų identifikavo. Teigiama, jog pavyko atpažinti per 50 į nusikaltimą įsivėlusių bendrininkų. 

Džiaugiamasi, jog nors kai kurie nukentėjusieji tokiu atveju pasirenka tylėti, moteris nusprendė neslėpti savo tapatybės. Ji prabilo pagrinde dėl to, kad padrąsintų kitas prievartos aukas. Dėl to teismo procesas buvo prieinamas ir spaudai, ir visuomenei. 

Įvykis iš tiesų netruko išplisti po šalį. Prancūzijoje taip pat vyko demonstracijos prieš seksualinį moterų išnaudojimą. Apie nusikaltimą iki šiol kalba ir likęs pasaulis. Daugeliui žmonių koktu, kaip, iš pažiūros, tvarkingas, atsakingas – bemaž idealus šeimos žmogus gali ryžtis tokiems veiksmams.

Situacija, ko gero, taip ir būtų likusi tūnoti „po antklode“. Nusikaltimas, dėl kurio Prancūzijos Avinjono teismo salė maždaug puse mėnesio kasdien varstė duris, išaiškėjo tik per atsitiktinumą. Moters kovingumas tuo tarpu patapo stiprybe, įkvepiančia šalia esančius, keičiant visuomenės požiūrį į seksualinę prievartą, į prievartos aukas ir į tai, kas gali vykti išblizgintame burbule, kurio vidaus daugelis nemato.

Nepaisant to, jog vyras kurį laiką dangstėsi tam tikru alibi – vaikystėje patirta seksualine prievarta ar tariamu žmonos nebuvimu šalia – teisingumas nugalėjo.