Prancūzas prievarta žagino narkotikais apsvaigintą žmoną

Sučiuptas savo žmoną svaiginęs ir žaginęs prancūzas

Šokiruojanti ir didelio atgarsio Prancūzijoje sulaukusi byla iš esmės atveria tamsiausius šeimos gyvenimo užkaborius, į kuriuos paprastai nedrįstame pažvelgti. Tai nėra tik vieno vyro nusikaltimas – ši siaubinga istorija apnuogina ir visuomenės požiūrį į seksualinę prievartą, į aukas ir į tai, kas vyksta už uždarų durų.

2020 metais, prekybos centre sučiuptas fotografuojantis moterims po sijonais, Dominique Pelicot, buvęs pavyzdingas šeimos vyras, atsidūrė policijos akiratyje. Tolesnė krata jo namuose atskleidė neįsivaizduojamo masto nusikaltimus – vaizdinę medžiagą, kurioje užfiksuota daugiau nei 200 prievartos aktų prieš jo pačią žmoną Giselle, iš jų – bent 90 atvejų su kitais vyrais, kuriuos į savo namus pakviesdavo pats Dominique. Tai nebuvo atsitiktiniai nusikaltimai. Kiekvienas aktas buvo kruopščiai suplanuotas, o žmona apsvaiginta vaistais, kad niekada nesužinotų, kas vyksta.

Žurnalistai net iš Kanados ir Australijos yra siunčiami į Prancūziją tik dėl šios bylos.

Ši istorija sukrėtė ne tik Prancūziją, bet ir visą pasaulį

Šeima, kuri iš išorės atrodė tobula, buvo sugriauta iš vidaus tokiu būdu, kuris peržengia mūsų suvokimo ribas. Tokia tamsos gelmė buvo užmaskuota po kasdienybės fasadu – trys vaikai, 50 metų trukusi santuoka ir visuomenėje gerbiamas vyras.

Byloje prieš Dominique Pelicot ir dar 51 kaltinamąjį atsiskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali būti vykdoma, jos visiškai nesupratusioms aukoms. Giselle, nesuvokianti, kas iš tiesų vyksta, buvo tik viena iš daugelio aukų. Jos dukra Caroline Darian taip pat tapo nusikaltimo dalimi – nuotraukose užfiksuota, jog ji taip pat buvo apsvaiginta. Caroline atvirai pasmerkė savo tėvą ir parašė knygą „Ir taip aš nustojau vadinti Tave tėčiu“, tačiau jos motina iki šiol negali iki galo priimti siaubingos realybės.

Kas priverčia žmogų tapti tokių baisių nusikaltimų vykdytoju?

Pelicot kaltino vaikystėje patirtą seksualinę prievartą, pažinčių svetaines, žmonos nebuvimą šalia, tačiau nei vienas iš šių pasiteisinimų negali paaiškinti viso siaubo, kurį patyrė jo žmona ir kiti. Ši byla taip pat atskleidžia liūdną statistiką – iš 51 kaltinamojo tik vos 4% buvo teisti už ankstesnius seksualinius nusikaltimus, o daugiau nei du trečdaliai turėjo savo vaikus. Tai žmonės, kuriuos matome kiekvieną dieną, ir ši byla skaudžiai primena, jog prievarta gali egzistuoti bet kur – net ir ten, kur, rodos, turėtų būti saugu.

Daugiau nei 40 vaikų ir nesuskaičiuojama daugybė šeimų buvo įtraukta į šią tragediją. Tai ne tik individualių asmenų nusikaltimas – tai visuomenės rykštė, apie kurią dažnai tylima. Ši byla atskleidžia, jog seksualinis smurtas nėra tik nusikaltėlių ir jų aukų problema – tai yra socialinė problema, su kuria turime kovoti kartu. Prancūzijos visuomenė šiandien yra priversta atverti akis ir pažvelgti į tikrovę, kuri gali pasirodyti per daug baisi, kad ją pripažintume. 

Liūdna matyti, kaip ši rezonansinė byla beveik nesulaukė žiniasklaidos dėmesio Lietuvoje. Nors joje gausu šokiruojančių detalių, vienas ryškiausių aspektų yra pačios Giselle sprendimas, nepaisant patirtos traumos, atverti teisinio proceso duris ir kalbėti viešai. Paradoksalu, tačiau seksualinio smurto aukos dažnai jaučia gėdą – dėl kūno, dėl stigmos, dėl nepatogumo (sąrašas galėtų tęstis). Tačiau Giselle savo gėdą pavertė stiprybe, pabrėždama, kad tai daro ne dėl savęs, o dėl visų kitų moterų, kurios patiria panašią prievartą. Atsižvelgiant į tokius atvejus kaip Giselle, kai nusikaltimai vykdomi „jai nežinant“, tokių moterų gali būti gerokai daugiau, nei manoma.