Pompėjų griuvėsiai pradžiugino archeologus

Rasta banketinė salė su Trojos karo freskomis

Kasinėdami senovės romėnų Pompėjų miestą archeologai atrado banketinę salę, kurios sienas puošia Trojos karo herojų freskos. „The Guardian“ teigimu, salė tapo vienu įspūdingiausių archeologų atradimų pietų Italijoje.^[1]

Leidinys patikslina, kad 15 metrų ilgio ir 6 metrų pločio patalpa buvo rasta buvusiame dvare kuris stovėjo Via di Nola – ilgiausioje senovės Pompėjų gatvėje. Pompėjų archeologinio parko direktorius Gabrielis Cuhtrigelis išsakė prielaidą, kad patalpa buvo naudojama kaip banketinė salė ir pramogų vieta.

Dėl sienų spalvos patalpa buvo pavadinta „juoda“. Archeologų nuomone, tokia spalva leido senovės romėnams paslėpti žibintų skleidžiamų dūmų pėdsakus. Pastarieji buvo naudojami, nes neužteko natūralaus apšvietimo.

Ant sienų neblogai išsilaikė mitų herojus vaizduojančios freskos. Vienoje jų pavaizduota Trojos Elena, pirmą kartą matantį Priamį. Freskoje yra ir kitas Priamio vardas – Aleksandras. Kitoje freskoje pavaizduotas dievas Apolonas su princese Kasandra. Pastaroji gebėjo nuspėti ateitį ir numatė Trojos žlugimą.

Tapyba priskiriama „trečiajam stiliui“

Archeologų vertinimu, rastos freskos priskirtinos „trečiajam“ senovės romėnų tapybos ant sienų stiliui ir datuojamos laikotarpiu tarp 15 metų prieš Kristų iki 50-ųjų metų po Kristaus.

G. Cuhtrigelis nurodė, kad mitinių herojų atvaizdai linksmino prie stalo susirinkusius svečius ir suponavo pokalbių temas. Pasak jo, mirksinti žibintų šviesa kūrė iliuziją, kad atvaizdai juda, kas ypač smagiai atrodė po kelių iš vynuogių gaminamo gėrimo, kurio pavadinimo islamistinę valstybę primenančioje Lietuvoje minėti negalima, taurių.

Taip pat buvo patikslinta, kad patalpos grindis dengė daugiau kaip milijonas baltų plytelių. Patalpa baigėsi atviru išėjimu į vidinį kiemą, kuriame buvo į antrą namo aukštą vedantys laiptai, o po jos buvo sukrautos statybinės medžiagos.

Kasinėjimai tęsiasi išilgai gatvės, kuri buvo pradėta tyrinėti dar XIX a. pabaigoje, tačiau tik dabar mokslininkai atranda naujas patalpas, tarkim tokias, kaip namas su kepykla. Paskutinių kasinėjimų metu buvo rasta freska, kurioje pavaizduotas picą primenantis patiekalas.

Kas toks tas Vezuvijus?

Vezùvijus (Vesuvio), ugnikalnis Italijos pietuose, Neapolio įlankos pakrantėje, į rytus nuo Neapolio. Vienintelis veikiantis ugnikalnis žemyninėje Europos dalyje.^[2]

Stratovulkanas. Susidaręs iš tefros, fonolito, trachiandezito, trachito. Aukštis 1281 m (2020, kintantis); žinomas didžiausias aukštis (1322 m) buvo tarp 1872 ir 1906 m. išsiveržimų. Vezuvijaus kraterio gylis 200–300 m, skersmuo daugiau kaip 600 metrų. Kūgį iš šiaurės ir rytų juosia buvusios kalderos (soma; manoma, susiformavo prieš daugiau kaip 17 000 m., sprogo per 79 m. išsiveržimą) liekanos; jos didžiausias aukštis – 1132 m (Monte Somma). Magmos kamera apie 8 km gylyje. Būdingi sprogstamojo pobūdžio išsiveržimai; būna piroklastinių srautų. Nuo 1944 veržiasi tik fumarolės. Apatinės šlaitų dalys apaugusios miškais; auginami vynmedžiai, vaismedžiai. 608 m aukštyje yra vulkanologijos observatorija (įkurta 1845, seniausia pasaulyje); įrengta ugnikalnio stebėjimo sistema (apie 100 jutiklių), vertinami žemės drebėjimai, dujų emisijos krateryje, vykdomi civilinės saugos projektai.

Papėdė tankiai gyvenama; ugnikalnio aplinkoje (30 km spinduliu) įsikūrę apie 3 908 000 gyventojų. Didžiausias miestas Neapolis. Turizmas. Veikia funikulierius. Vezuvijus priklauso Vezuvijaus nacionaliniam parkui (įkurtas 1995, plotas 135 km2), nuo 1997 – Somma-Vesuvio ir Miglio dʼOro biosferos rezervato dalis.

Paskutinės Pompėjų dienos

Pompėjų miesto koordinatės yra 40°45′00″ š. pl. 14°29′10″ r. ilg., šalia netoli esančio dabartinio Pompėjų priemiesčio. Senovėje miesto teritorija buvo netoli jūros kranto, bet šiandien ji yra pasistūmėjusi į krašto gilumą. Pompėjai yra apie 8 km atstumu nuo Vezuvijaus kalno.^[3]

Per 79 m. išsiveržimą (manoma, veržėsi 79 08 24–28; iki tol buvo laikomas kalnu) Vezuvijaus papėdėje sunaikinti antikos miestai Pompėjai (Pompėjų archeologiniai tyrinėjimai, Pompėjų architektūra, Pompėjų istorija), Herkulanėjas, Stabijai (jų griuvėsiai įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, 1997) ir kelios mažesnės gyvenvietės. Milžiniški piroklastiniai srautai ir per trumpą laiką susiformavęs kelių metrų storio piroklastinių medžiagų sluoksnis pražudė šių miestų gyventojus (žmonės žuvo nuo asfikcijos ir aukštos temperatūros, nuo kurios kūnai dehidratavo); manoma, kad dalis gyventojų spėjo palikti miestus ir išsigelbėti. Palaidoti miestai rasti tik 18 amžiuje. Per šį išsiveržimą išmestų pelenų randama Egipto ir Sirijos teritorijose. 1500–2000 laikotarpiu veržėsi daugiau kaip 40 kartų; paskutinį kartą 1913–44. Smarkūs išsiveržimai buvo 1631, 1794, 1870–72, 1875–1906.

Trojos karas - legenda ar tikras įvykis?

Tròjos kãras, achajų (graikų) karalysčių karas su Trojos karalyste. Pagal antikos tradiciją vyko apie 1194–84 pr. Kr., pagal dabartinių mokslo tyrimų duomenis – apie 1260–1180 prieš Kristų. Minimas Homero poemose Iliada ir Odisėja, kikliniuose epuose. Trojos karas kilęs dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobęs Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas (išrinktas vyriausiuoju vadu), pasikvietę į pagalbą kitus achajų karalius, su dideliu laivynu nuplaukė prie Troados krantų ir apsiautė Troją. Žygyje dalyvavo Achilas, Ajantas Oileidas, Ajantas Telamonidas, Filoktetas, Odisėjas, kiti graikų didvyriai. Apsupę Troją achajai siūlę karaliui Priamui grąžinti Helenę, bet trojiečiai nesutikę.^[4]

Per vieną puolimą trojiečiams vadovaujantis Priamo sūnus Hektoras nužudė Achilo šarvais apsirengusį jo draugą Patroklą. Keršydamas Achilas nukovė daug priešų, t. p. patį Hektorą, vėliau ir Priamo sąjungininkus – amazonių karalienę Pentesilėją ir Etiopijos karalių Memnoną. Filoktetas mūšyje nukovė Parį. Po 10 metų trukusios apsiausties achajai apgaule (Trojos arklys) Troją pagaliau užėmė. Visi jos vyrai žuvo, išskyrus Enėją, kuris su artimaisiais pasuko Italijos link. Mituose apie Trojos karą minimų vietų archeologiniai kasinėjimai patvirtino 13 a. pr. Kr. antroje pusėje–12 a. pr. Kr. pradžioje čia vykus achajų ir Mažosios Azijos šiaurės vakarų dalies gyventojų karinį susidūrimą. Trojos karas sietinas su achajų genčių migracija į Mažąją Aziją.