Ūkininkai Pietų Korėjoje atsiduria aklavietėje: be pirkėjų, be ateities
Pietų Korėjos sprendimas uždrausti šunų mėsos pramonę iki 2027 metų vasario sukrėtė tūkstančius žmonių, kurių gyvenimai buvo glaudžiai susiję su šiuo prieštaringai vertinamu verslu. Vienas jų, pastorius Joo Yeong-bongas, kuris, kai nesimeldžia, augina šunis skerdimui[1].
Jis, taip pat Korėjos valgomųjų šunų augintojų asociacijos vadovas, atvirai kalba apie krizę: pirkėjų nebėra, skolų kalnas auga, o ateities planų jokių.
Šunų augintojai, tokie kaip 33-ejų Chan-woo, turi vos 18 mėnesių atsisveikinti su šimtais gyvūnų, kitaip gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tačiau esminė problema tai ne tik laiko trūkumas, bet ir tai, kad nei prekybininkai, nei gyvūnų globėjai šių šunų nebenori.
Ūkininkai jaučiasi palikti likimo valiai, o daugeliui jų, ypač jaunesniems, tai reiškia prarastą pragyvenimo šaltinį. „Tai beviltiška situacija,“ sako Joo.
Šunys be namų: gelbėjimo misija virsta eutanazija
Pietų Korėjos gyvūnų teisių aktyvistai pasiekė pergalę: šunų mėsa nebebus legaliai prekiaujama. Tačiau pergalė apkartusi. Maždaug pusė milijono šunų vis dar gyvena mėsos ūkiuose, o klausimas, kas jų laukia, lieka neatsakytas.
Humane World for Animals Korea (Hwak) kampanijos vadovas Lee Sangkyung pabrėžia, kad nei vyriausybė, nei aktyvistai neturi aiškios strategijos, kaip šiuos šunis perkelti į naujus namus.
Didžioji dalis jų didelių veislių, tokių kaip tosa inu, kurios ne tik nepageidaujamos tankiai apgyvendintuose miestuose, bet ir reikalauja specialaus leidimo laikymui. Be to, visuomenėje gajus stereotipas, kad iš mėsos ūkių išgelbėti šunys yra traumuoti ar sergantys[2].
Prieglaudos perpildytos, o daugybė šunų gali būti pasmerkti eutanazijai – paradoksali baigtis gyvūnams, kurie, rodos, buvo „išgelbėti“ nuo skerdyklų. Nors žadama kasmet investuoti apie 6 mlrd. vonų (apie 4,3 mln. USD) į prieglaudų plėtrą ir siūlomi finansiniai išmokėjimai ūkininkams, specialistai kritikuoja: planas pernelyg miglotas ir vėluojantis.
Kultūrinis lūžis ir abejonės dėl ateities
Šūnų mėsos industrija dalis Pietų Korėjos istorijos, kuri palaipsniui prarado visuomenės palaikymą. 2024 metų vyriausybinė apklausa rodo, kad tik 8 % korėjiečių per pastaruosius metus valgė šunieną. Palyginimui, 2015 m. tokių buvo 27 %.
Vis dėlto ūkininkai vis dar nesupranta, kodėl šunys turėtų būti vertinami kitaip nei karvės ar kiaulės. Kai kurie iš jų bando ieškoti sprendimų užsienyje: šimtai šunų jau perkelti į Kanadą ar JAV, kur gyvūnų gelbėtojai rodo daugiau empatijos.
Nepaisant to, nuoskauda išlieka. Vienas buvęs ūkininkas, 74-erių Yang Jong-tae, prisipažįsta buvęs sujaudintas gelbėtojų rūpestingumo. „Mes į šunis žiūrėjome kaip į pragyvenimo šaltinį. Jie, kaip žmonės, su pagarba buvo išlydėti į naujus gyvenimus,“ prisimena jis.
Tačiau baimės dėl ateities nesumažėja. Daugelis ūkininkų, ypač vyresnio amžiaus, kalba apie gyvenimą skurde. Jaunesni apie galimą pramonės persikėlimą į pogrindį. „Jauni žmonės tikėjosi tęsti šį verslą, bet dabar neturi išeities,“ sako Joo. Jei iki 2027 m. nebus rasta sprendimų, kai kurie baiminasi, kad socialinės pasekmės gali būti tragiškos.
Draudimas tai ne tik kultūrinis lūžis, bet ir rimtas iššūkis gyvūnų gerovei. Klausimas lieka atviras: ar laimėję mūšį dėl teisės šunims gyventi, visuomenė sugebės išsaugoti jų gyvybes?
