Siekiant įtikti liberaliai auditorijai perrašomos net pasakos
Londone įsikūrusi leidybos įmonė „Ladybird Books“ siekia pasitelkti specialių, „jautrių temų redaktorius“ ir jų pagalba patikrinti, o vėliau, galbūt ir redaguoti dalį klasikinių, visiems vaikams ir suaugusiems puikiai žinomų pasakų, tokių kaip „Pelenė“ arba „Miegančioji gražuolė“.
Tokiais veiksmais siekiama nustatyti, ar pasakose yra kažko, kas šiandien būtų laikoma žalinga ir nepriimtina: rasistinių išsireiškimų, mizoginijos apraiškų, homofobiškos kalbos ir pan.
Atlikus pirminę kūrinių peržiūrą, „Ladybird Books“ „jautrumo“ redaktoriams jau spėjo užkliūti kai kurių pasakų personažų išvaizda, pavyzdžiui, šviesūs plaukai ir mėlynos akys. Manoma, kad būtent taip yra pabrėžiamas rasinės įvairovės trūkumas.
Prabilta ir apie socialinės klasės diskriminaciją: juk pasakose minimi princai, princesės, tarnai. Kalbama ir apie diskriminaciją dėl amžiaus, kaip pasakose piktadariai ir blogiečiai neva dažniausiai būna seni. Pavyzdžiui, sena, pikta ragana, kuri be kita ko, dar ir moteris[1].
Atkreiptas dėmesys net į pasakose vaizduojamą meilę iš pirmo žvilgsnio. Knygose vaikams tai neva įteigia, jog žmogus yra vertas dėmesio ir meilės tik dėl iš karto pastebimo fizinio patrauklumo, o ne vidinių savybių. Kalbama ir apie tai, kad pasakose derėtų pritaikyti lyčiai neutralią terminologiją, pavyzdžiui, sutiktą princą vengti įvardinti kaip vyrą.
Tokia netradicinė knygų redagavimo, cenzūravimo ir net perrašymo manija pastaruoju metu apėmė visą pasaulį. Cenzūruojamos net Džeimso Bondo knygos, vaikų literatūros klasika, TV laidos ir filmai.
Taip susiduriama su liberaliosios visuomenės dalies paskatinta „woke“ kultūra, kuri priešingai nei turėtų, neskatina raiškos ir žodžio laisvės, tačiau ją atima net iš pačių mažiausiųjų.
Knygos „tobulinamos“ be pačių autorių žinios
Knygų cenzūravimo tendencija išplito taip, kad kūriniai perrašinėjami ir neva pritaikomi šiuolaikiniam skaitytojui be pačių autorių žinios. Štai amerikiečių siaubo žanro vaikų rašytojas Robertas Lawreancas Stine’as neseniai pats sužinojo, kad jo knyga „Šiurpuliukai“ buvo perrašyta. Pats autorius teigia, kad niekada nepakeitė nė vieno savo kūrybos žodžio, nedavė tam jokio sutikimo[2].
Atsakydamas gerbėjams socialiniuose tinkluose, R. L. Stine’as pabrėžė, kad niekada nekeitė nė vieno savo ankstesnio kūrinio, pripažino, kad niekada nematė ir jokių jo redaguojamų kūrinių juodraščių.
JAV žiniasklaidoje buvo pasirodę klaidingi pranešimai, kad autorius neva kartu su savo leidykla „Scholastic“ dirbo prie redagavimo, pats dėjo pastangas, kad jo kūriniuose būtų vartojama labiau įtraukianti, lyčiai neutrali kalba ir pašalintos arba pakeistos frazės, susijusios su psichine sveikata, svoriu ar etnine kilme.
Anksčiau buvo užsiminta ir apie tai, kad pakeitimai padaryti dar 2018 m. knygos „Šiurpuliukai“ leidime, tačiau leidykla „Scholastic“ teigia, kad pakeitimai tikrai buvo padaryti tik dabar, atsižvelgiant į šių dienų aktualijas.
„Jau daugiau nei 30 metų „Šiurpuliukai“ knygų serija įtraukia milijonus vaikų į literatūros pasaulį, pasitelkdama humorą su vaikams tinkamu kiekiu siaubo. „Scholastic“ rimtai žiūri į savo atsakomybę ir toliau pristatyti šį klasikinį vaikų ir paauglių literatūros prekės ženklą kiekvienai naujai kartai. Prieš kelerius metus iš naujo leisdama knygas, „Scholastic“ peržiūrėjo tekstą, kad išlaikytų aktualią kalbą ir išvengtų vaizdinių, kurie galėtų neigiamai paveikti šiuolaikinio jaunuolio požiūrį į save, ypač daug dėmesio skiriant psichikos sveikatai“, – teigiama leidyklos pranešime.
Cenzūra pateisinama siekiu apsaugoti šiuolaikinį skaitytoją, įsigali „Bowdlerizacija“
Anksčiau, gal net prieš šimtą metų išleistų knygų redagavimas, siekiant pašalinti turinį, kuris šiandien kai kam gali pasirodyti įžeidžiantis, nėra naujiena.
Tam net yra žodis, kuriuo apibūdinamas jautraus turinio pašalinimas: tai „Bowdlerizacija“ – reiškinys, pavadintas anglų redaktoriaus Thomo Bowlderio, kuris išleido naujas Viljamo Šekspyro kūrinių versijas, vardu.
Nors atnaujintų V. Šekspyro kūrinių versijose buvo rašoma, kad jose buvo praleisti tik tie žodžiai ir posakiai, kurių „negalima garsiai tarti šeimoje“, T. Bowlderio redagavimą daugelis laikė cenzūra, kuri suteršė klasikinę literatūrą[3].
Savo laiku cenzūruota buvo ir Hju Loftingo 1920 m. parašyta ir iliustruota knyga „Daktaro Dolitlio istorija“. Knyga sulaukė 13 tęsinių, o vaikų literatūros reitinguose jos populiarumą daugelį metų lenkė tik „Alisa stebuklų šalyje“.
Vis tik septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose atsirado H. Loftingo knygos leidimų, kuriuose buvo vartojami įžeidžiantys žodžiai, o siužeto elementai buvo pakeisti arba visiškai išbraukti.
1986 m. paties autoriaus sūnaus Kristoferio Loftingo knygos leidimas, išleistas tuomet jau mirusio autoriaus 100-ojo gimtadienio proga, buvo smarkiai cenzūruotas.
Peržiūrėjęs kūrinį K. Loftingas padarė išvadą, kad kai kuriuose tekstuose buvo pavaizduoti tam tikri įvykiai, kurie, atsižvelgiant į kitą laikotarpį, yra nepagarbūs etninėms mažumoms ir todėl galbūt netinkami jaunajam skaitytojui.
Šiuolaikiniai leidėjai vis dažniau skatina tokią praktiką, nors ir dabar tiek skaitytojai, tiek ir autoriai bei ekspertai teigia, kad tai yra kraštutinės cenzūros forma. Žinoma, yra ir skatinančių tokį knygų perrašymą; manoma, kad gali prisidėti prie leidybos įvairovės.
Juk redaguojant ar net naujai perrašant senus literatūros šedevrus bandoma atsikratyti stigmų, rasinių, lytinių ar seksualinių stereotipų. Tačiau dažnai nepakanka pašalinti tik rasistinio keiksmažodžio, veikiau nukrypstama į ekstremalią cenzūros zoną, iš kurios sugrįžti gali būti neįmanoma[4].
Svarbu atrasti aukso viduriuką
Žinoma, galima skeptiškai vertinti motyvus ir tų, kurie desperatiškai siekia, kad vaikams skirti grožinės literatūros kūriniai išliktų kupini neapykantos kitiems ir net sau. Tačiau ne mažiau atsargiai reikėtų žiūrėti į literatūros ar net kino pramonę,kuri pastaruoju metu pamėgo slėptis už neva humaniškų tikslų, kad apsaugotų intelektinės nuosavybės vertę arba kitaip, galėtų susikrauti didžiausią pelną sau[5].
Kultūros srities vadovai sako, kad jie yra suinteresuoti užtikrinti, jog literatūros ar kino kūriniais šiandien galėtų mėgautis visi. Jei tai būtų tiesa, logiškiausia kūrinius būtų palikti tokius, kokie jie yra, pridedant galbūt tik įspėjantį tekstą apie šiuolaikinio laikotarpio neatitinkančią kalbą.
Tačiau tai būtų kur kas rizikingesnis finansinis ėjimas, kuris užkirstų kelią pelnytis iš liberaliosios visuomenės susidomėjimo, naujų kūrinių variantų ir pakartotinių tiražų.
Tai, kad tiek daug skaitytojų ir net visuomenės narių yra linkę kiekvieną medijose vartojamą žodį ar istoriją priimti asmeniškai ir įžeidžiai, iš esmės tampa jau kita, dar platesne problema, aktualia ne tik literatūroje. Tačiau su ja kovoti, vargu, ar galima cenzūra. Tuomet ir kova už liberaliai visuomenei labiau įtinkančias literatūrines istorijas atrodo it hipokritiška kova su vėjo malūnais.
O sąlyginę veidmainystę bei apsimestinės „woke“ kultūros puoselėjimą galima įžvelgti ir pačioje tarptautinės leidybos rinkoje. Juk jeigu literatūros verslo atstovams iš tiesų taip rūpi kova su nelygybe ir diskriminacija, atsigręžti galima į visą leidybos sektorių, kur bent jau Jungtinėje Karalystėje, baltosios rasės redaktoriai sudaro 85 proc. rinkos, o autoriai 89 proc. Vis gi, neabejojama, kad ėmus diskutuoti šiuo nelygybės klausimu, tema būtų greitai uždaryta.
