Galimybių pasas – valdžios kontrolės simbolis ar būtinybė krizės metu?
2021-ųjų pavasarį įvestas “galimybių pasas” Lietuvoje turėjo aiškų tikslą – skatinti vakcinaciją ir valdyti viruso plitimą. Kaip teigė Seimo narė J. Sejonienė: „Praktiškai visoje Europoje tie galimybių pasai veikė – vienokiu ar kitokiu formatu. Lietuva pasirinko tokią priemonę skatinti vakcinaciją. Aš nesakau, kad tai buvo ideali priemonė, bet geresnės niekas nepasiūlė.“
Ši frazė atskleidžia, kad sprendimas buvo ne komfortiškas pasirinkimas, o tam tikras kompromisas – tarp dar griežtesnių ribojimų ir palankesnės padėties akivaizdoje. Visgi, tarpas tarp politikų argumentų ir realybės iškart ėmė ryškėti: sprendimas suformavo atskirą visuomenės segmentą – tuos, kurie jautėsi pašalinti ar priversti rinktis[1].
Kai valstybė įveda priemones, kurios įpareigoja ar skirsto žmones pagal jų sveikatos statusą, tai iškelia platesnius klausimus apie laisvę pasirinkti, pasitikėjimą institucijomis ir santykį tarp valdžios ir piliečio. Ir ne vienas iš tų klausimų išliko aktualus iki šiol.
Nepatogūs klausimai buvo vadinami pavojingais, o abejones – nusikaltimu
„Mane piktino, kad antivakseriams buvo leidžiama labai daug – netgi Seimo salė buvo suteikta konferencijai, kurią surengė D. Kepenis su U. Kiguoliu. Tai – antivalstybinė veikla, ir ji neturėjo būti skatinama tokiu mastu“, – pabrėžė Lietuvos medikų sąjūdžio pirmininkė A. Gerliakienė.
Jos vertinimu, ne tiek vakcinacijos kampanijos ar „galimybių pasas“, kiek būdas, kaip buvo leidžiama veikti opozicinei pozicijai – viešai ir organizuotai – sukūrė spragą. Ji mano, kad problema glūdi gilesnėje situacijoje: „Žmonės nesugeba mąstyti kritiškai, globaliai, todėl pasirenka tai, ką nori pasirinkti“, – sakė A. Gerliakienė.
Šis pasisakymas atkreipia dėmesį į tam tikrą demokratinės erdvės stoką: kai vieni jautėsi apriboti, kiti – turėjo neproporcingą galimybę skleisti abejonę. Tai sukūrė klimato, kuriame susiformavo gili susiskaldymo linija tarp valdžios vykdytos sveikatos politikos ir jos priešininkų.
Valdžios eksperimentai su visuomene: kainą mokame iki šiol
S. Skvernelis, buvęs premjeras, savo ruožtu pažymėjo, kad „kovos su dezinformacija mūšis dar nesibaigė“. Jis išskyrė, kad priemonės, kurios įtariai žvelgiančiųjų atžvilgiu laikytos būtinos tuo metu, vėliau sukėlė duris plačiai atverti: „Ir palaiko savo politinėje frakcijoje kolegas, kurie visiškai neigia… Ne, ne vien medikai, ten buvo ir kiti, bet tie žmonės pateko per virusą į Seimą, atsirado politiniai judėjimai.“
Šis komentaras parodo, kad ne vien sveikatos valdymo priemonės, bet ir politinis fonas situaciją stipriai paveikė. Besišypsanti spaudos veidrodėliui pozicija – „mes darėme, ką turėjome“ – neduoda atsakymo į klausimą, ar alternatyvų nebuvo. Ir ar “galimybių pasas” nebuvo labiau simbolinis nei efektyvus.
Dalis analitikų teigia, kad didžiąją dalį naudos davė ne priemonė pati, o institucinis spaudimas sutikti su taisyklėmis. Trumpai tariant: priemonė su tikslu, bet su sąnaudomis – susiskaldymu, pasitikėjimo smukimu, politinių judėjimų stiprėjimu. Ir mūsų visuomenė jaučią jos efekto atgarsius.
