Palangiškiai savaitgaliais neserga, nes nėra juos gydančių medikų

Palangos ligoninė tampa slaugos namais ir ligonių nukreipimo į Klaipėdą įstaiga

Palanga jau jaučia medicinos privatizavimo pasekmes ir labai skaudžiai – štai savaitgaliais pajūryje nedirba gydytojai. Toks sprendimas itin nepatinka kurorto gyventojams, bet jų nuomonė niekam neįdomi, nes Sveikatos apsaugos ministerija yra įsitikinusi, kad visas medicinos paslaugas reikia perduoti privačiam sektoriui į rankas. Todėl greitai gydytis galės tik „pateptieji“.

Nors Palanga tikrai nestokoja nei vietos gyventojų, nei turistų, kurių per metus čia suplūsta milijonas ir 300 tūkstančių, vietoje teikiamas medicinines paslaugas nuspręsta pamažu naikinti, o tą įtakojusi pertvarka Klaipėdos universiteto ligoninėje^[1].

Iš pradžių buvo priimtas sprendimas persiorientuoti tik į stacionarinę paliatyvią pagalbą bei palaikomąjį gydymą bei slaugą, o visi norintys stipresnių paslaugų jau turi vykti į uostamiestį. Vėliau savo darbą pradėjo palikti vienas po kito chirurgai. Tačiau apie pastaruosius nuomonės įvairios – kai kurie buvę pacientai ar jų artimieji tvirtina, kad dėl prasto paslaugų suteikimo vis tiek galiausiai tekę vykti Klaipėdon.

Tačiau Palangos meras Šarūnas Vaitkus tikina, kad priėmimo skyriuje nuolat apsilanko pacientai, kuriems reikalinga įvairi pagalba, dažniausiai esą pasitaiko smulkūs sužeidimai, kai tereikia kokią galūnę pagipsuoti ar žaizdą užsiūti. O štai – nėra chirurgų – talonas į Klaipėdą ir dėl smulkių sužeidimų vyksti į uostamiestį.

Kita vertus, palangiškiams pernelyg dievagotis nereikėtų, mat kur kas prastesnė situacija Nidos gyventojams, kuriems susižeidus, šiuos tektų gabenti per jūras ir marias į Klaipėdą.

A. Pečkauskas žada tarpininkauti derybose dėl Palangos ligoninės tolimesnės veiklos

Reaguodamas į Palangos ligoninėje susidariusią situaciją, savo nosį į šį reikalą įkišo ir naujasis sveikatos apsaugos ministras Aurimas Pečkauskas. Sveikatos sistemos vadovas ėmėsi moderuoti derybas tarp Palangos savivaldybės ir Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) ir susitikimą planuojama įvykdyti jau spalio pradžioje^[2].

Ministras prie bendro stalo sėstis pakvietė Palangos mero ir KUL direktoriaus Audriaus Šimaičio komandas, kad būtų rastas bendras ir abi puses tenkinantis sprendimas – Palangos miesto gyventojai gautų reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, o KUL – reikiamą finansavimą.

Nepaisant to, į darbuotojų kaitą naujasis ministras numoja ranka, mat pokyčių be ašarų, deja, bet nebūna.

„(...) Natūralu, kad kiekvienas pokytis tose įstaigose dirbantiems darbuotojams atneša emocijų, atneša ir pokyčius – nes yra ir pasakymas – pokyčio nori visi, bet niekas nenori keistis. Tai kai ateina laikas kažką keisti, natūralu, kad nutinka emocijos“, – rėžė A. Pečkauskas.

Ketvirtą dešimtį skaičiuojanti įstaiga turėjo visą pilnai veikiantį kompleksą

1991-ųjų gruodį savo duris pajūrio ligoniams atvėrusi Palangos ligoninė kadaise turėjo pilnu pajėgumu veikiančią ir puikiai išvystytą infrastruktūrą, pradedant slėptuvėmis, evakuacijos vietomis, valgyklomis. Tačiau per daugiau nei trisdešimtmetį Lietuvos nepriklausomybės, šios patalpos ne tik kad nebuvo puoselėjamos, bet ir kai kurios nebenaudojamos.

Nors valdžia aktyviai kalba apie būtinybę atskirose savivaldybėse įrengti slėptuves, nepagalvojama apie jau turimus resursus, kuriuos belieka saugoti ir puoselėti, ir tam nereikia išradinėti dviračio iš naujo.

Dabar įstaiga dar labiau traukiasi ir po pernai metų įvykusio Klaipėdos universitetinės, Jūrininkų bei Palangos reabilitacijos ligoninėmis, tampa paliatyvios pagalbos ir reabilitacijos centru.

Tiesa, sujungus tris ligonines, šios iki šiolei negeba atsistoti ant kojų, mat biudžete iškart prasivėrė 9 mln. eurų skylė. Šiemet ši suma sudaro 11 mln. eurų skolą.

Valstybė nori, kad gydytumėmės privačiai – dalis procedūrų jau perduotos privatininkų žinion

Greitu metu visai nebeliks priežasčių mokėti Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų, nes paprasčiausiai reikiamų paslaugų taip ir negausime. Geriau tuomet iškart – kaip ir eksministras Arūnas Dulkys aprūpino savo ministerijos darbuotojus privačiu sveikatos draudimu – įsigyti papildomą draudimą ir nesukti sau galvos.

Ir štai turintys tokį papildomą draudimą (kurį gali išpirkti darbovietės) gali džiaugtis nelaukdami kelis mėnesius ir ilgiau pas kardiologus, radiologus ar kitus gydytojus specialistus, mat už pinigus vizitą galima gauti kad ir rytoj.

Tačiau dalis būtinųjų sveikatos priežiūros paslaugų Lietuvoje jau privatizuotos – laboratorinius tyrimus atlieka „Antėja“, rentgenus, radiologinius tyrimus atlieka „Affidea“, ligonių pavėžėjimo paslaugas taip pat ketinama perduoti į privačias rankas.

Visos šios priežastys atveda į vieną – nesibaigiančias pacientų eiles ligoninių koridoriuose. O kur dar čia veikiantis biurokratinis aparatas, kurio dėka žmones gydantys medikai net apie trečdalį savo darbo laiko skiria ne pacientų gydymui, bet koduodami, šifruodami, numeruodami bei klijuodami – kas neturi nieko bendra su medicina. Tam, kad kuo mažiau laiko būtų skiriama ligoniams.

Marijampolės ligoninės chirurgas-ortopedas Gediminas Akelaitis pasidalino informacija apie lietuviškos sveikatos sistemos „bukumą“. Štai prekybos centrams smarkiai integruojant naująsias technologijas, kad pirkėjai galėtų kuo greičiau ir patogiau susimokėti už prekes, sveikatos priežiūros įstaigose dar galioja prieš kelis dešimtmečius įvesta sistema.

Pasak G. Akelaičio, kiekvienai operacijai yra suteikiami kodai, kuriuos po procedūros medikai suvedinėja į sistemą tiesiog rankomis, mat jei kodas nebus suvedamas, už operaciją nebus mokama^[3].

Siūloma daugiau naudotis privačios medicinos paslaugomis

Nepaisant to, valstybė jums siūlo sprendimą, kaip sustabdyti sveikatos sistemos byrėjimą – tai atsigręžti į mokamas paslaugas. Mat jei baigtųsi nemokamos medicinos era, eilės sumažėtų. Ir su tuo sutinkame, kadangi privačiai gydytis gali tikrai ne kiekvienas, o štai išmirus paprastiesiems, koridoriai tikrai pratuštės. Tik mokesčių nebus iš ko surinkti, tad nemokamos medicinos ir šiuo atveju nebebus.

Pasirodo, kad eiles sukuria ne kas kitas, kaip menkas gydytojų darbo užmokestis, papildomas darbas su informacinėmis sistemomis ir kas be ko, žmogiškųjų išteklių deficitas^[4].

Tad Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė pasiūlė išeitį – priemokas už paslaugas valstybinėse gydymo įstaigose. Supratote teisingai: mokėsite PSD, bet kad nenumirtumėte belaukdami eilėje, dar primokėsite papildomai.

Ir štai, kurgi čia dirbsi valstybiniame sektoriuje be priemokų, kai privačiame – tikros aukso kasyklos. 77 pasidomėjo, kiek kainuoja apsilankymas pas gydytoją specialistą privačioje įstaigoje.

Norint patekti pas gydytoją neurologą, už privačią konsultaciją teks susimokėti nuo 60 iki maždaug 100 eurų.

Už valandos trukmės kardiologo konsultaciją piniginę teks praverti plačiau – jos kaina vyrauja nuo maždaug 70 iki 150 eurų.

O štai už 20 minučių trukmės chirurgo konsultaciją sumokėsite ir 80 eurų.

Tokioms sumoms uždirbti tūlam lietuviui prireikia ir dienos ar net kelių. Tai štai, norėdami sirgti, turėsite iš anksto susitaupyti.

Jau dabar, remiantis statistika, pagal žmonių mirtingumą Lietuvai tenka garbinga antra vieta – tiesiai po Ukrainos, kurioje vyksta karas. Kas bus visiškai panaikinus valstybinę sveikatos priežiūros sistemą, turbūt sakyti nereikia.

77 primena, kad siekiant sumažinti eiles pas gydytojus specialistus, SAM pateikė siūlymą skirti baudas tiems, kurie nurodytu laiku pas medikus neatvyko ir apie tai iš anksto nepranešė. Tačiau Prezidentūra šį pasiūlymą vetuoja, mat kol kas galima taikyti ir minkštąsias pacientų auklėjimo priemones.