Moterų teisės dažnai atrodo savaime suprantamos, bet kai kurios jų atsirado visai neseniai
Moterų teisių istorija dažnai pristatoma kaip nuoseklus progresas: XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje moterys daugelyje šalių gavo balsavimo teisę, vėliau išsikovojo galimybę siekti išsilavinimo, dirbti įvairiose profesijose ir gauti lygias pajamas.
Dabar, XXI amžiuje, atrodo savaime suprantama, kad moterys gali balsuoti, turėti savo nuosavybę, rinktis profesiją ar savarankiškai vairuoti automobilį. Vis dėlto, įsigilinus į faktus, paaiškėja, kad nemaža dalis šių teisių atsirado kur kas vėliau nei daugelis galėtų pagalvoti.
Žmonos vyrams pasakyti „ne“ negalėjo net iki 1991-tųjų
Šveicarija šiandien laikoma viena demokratijos sostinių, tačiau moterys ten gavo balsavimo teisę tik 1971 metais. Iki tol demokratiniai sprendimai šalyje buvo priimami tik vyrų balsais, ir ši situacija išliko beveik tris dešimtmečius ilgiau nei daugelyje kitų Europos valstybių.
Dar vienas stulbinantis pavyzdys – Airija. Čia tik 1976 metais moterys pagaliau galėjo laisvai įsigyti savo namus, be vyro ar tėvo leidimo.[1] Tokia situacija rodo, kad net Vakarų šalyse moterys dar visai neseniai susidurdavo su apribojimais, susijusiais su privačia nuosavybe ir ekonomine nepriklausomybe.
Jungtinėse Valstijose svarbi riba buvo pasiekta 1978 metais, kai įstatymiškai uždrausta darbdaviams atleisti moteris vien dėl nėštumo.[2] Iki tol daugelis moterų rizikuodavo netekti darbo vos tik paskelbusios apie kūdikio laukimąsi, todėl šeimos ir profesinio gyvenimo derinimas buvo beveik neįmanomas.
Kitas itin šokiruojantis atvejis – teisė moteriai savo vyrui pasakyti „ne“. Australijoje tik 1981 metais buvo priimtas įstatymas, draudžiantis prievartą santuokoje.
Dar labiau stebina Jungtinės Karalystės pavyzdys: čia iki 1991 metų teismų praktikoje buvo laikomasi požiūrio, kad santuoka reiškia neišvengiamą seksualinę prievolę, tad vyras negalėjo būti nuteistas už žmonos išžaginimą. Tai reiškia, kad vos prieš kelis dešimtmečius viena iš pagrindinių moterų teisių – teisė į kūno neliečiamumą – dar nebuvo užtikrinta.
Pokyčiai vis dar vyksta XXI amžiuje
Nors atrodo, kad dabar moterų teisės pasaulyje yra plačiai įtvirtintos, iš tikrųjų kai kurios laisvės atsirado visai neseniai.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Saudo Arabija, kur moterys pirmą kartą gavo teisę vairuoti tik 2018 metais.[3] Iki tol jos buvo priklausomos nuo vyrų giminaičių ar samdomų vairuotojų, o bet koks bandymas pačiai sėsti prie vairo galėjo baigtis bausmėmis.
Dar vienas pavyzdys – Vietnamas. Iki 2019 metų šioje šalyje egzistavo net 77 profesijos, į kurias moterims buvo draudžiama įsidarbinti, tarp jų – vairuotojos, statybininkės ar net tam tikros medicinos sritys.[4] Tik panaikinus šiuos apribojimus moterys galėjo laisvai rinktis darbą, o tai iš esmės pakeitė jų padėtį darbo rinkoje ir visuomenėje.
Galiausiai verta paminėti ir Europą: net 2024 metais Prancūzija tik pirmą kartą pasaulyje įtvirtino abortų teisę konstitucijoje. Tai, kas atrodytų kaip savaime suprantamas sprendimas, iš tiesų yra labai naujas žingsnis, kuris aiškiai parodo, jog net šiuolaikinės demokratijos dar tik dabar stiprina moterų teises aukščiausiame teisiniame lygmenyje.
Lietuvoje moterys galėjo balsuoti jau nuo XX a. pradžios, bet kai kurie lygybės įstatymai pasiekė mus labai vėlai
Nors Lietuva anksti suteikė moterims balsavimo teisę (1918 m.), kai kurios kitos moterų teisės čia buvo pripažintos gerokai vėliau.[5] Pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje pripažinimas nusikaltimu Lietuvoje įstatymu įtvirtintas tik 2011 metais. Iki tol tokie atvejai dažniausiai buvo traktuojami kaip privatūs šeimos konfliktai, o ne valstybės rūpestis žmogaus teisėmis.
Dar vienas vėlyvas pasiekimas – motinystės ir tėvystės atostogų balansas. Tėvystės atostogos Lietuvoje buvo įteisintos tik 2000-aisiais, todėl iki tol visą vaikų priežiūros naštą teisiškai prisiimdavo moterys. Tik pastaraisiais dešimtmečiais pradėta realiai kalbėti apie lygiavertę motinų ir tėvų atsakomybę auginant vaikus.
Taip pat verta paminėti, kad nors diskriminacija darbo rinkoje oficialiai draudžiama, realiai vienodas moterų ir vyrų darbo užmokestis Lietuvoje įstatymuose buvo įtvirtintas gana vėlai – tik 2005 m. įsigaliojus Lygių galimybių įstatymo pakeitimams.[6]
