Norime mokytis kaip suomiai ar japonai? Ekspertė paaiškino, ką dažnai pamirštame

Suomijos, Japonijos ar Singapūro pavyzdžiai vilioja, tačiau aklas jų kopijavimas gali neduoti laukiamų rezultatų

Kodėl vienose šalyse vaikai pasiekia puikių mokymosi rezultatų, o kitose nuolat ieškoma būdų pagerinti švietimo sistemą? Vos paskelbus naujus tarptautinių tyrimų rezultatus, vėl pasigirsta siūlymų Lietuvai sekti Suomijos, Singapūro ar Japonijos pavyzdžiu. Tačiau Japonijos švietimo ekspertė Junko Cancemi atkreipia dėmesį į svarbią aplinkybę: net ir sėkmingiausi užsienio ugdymo modeliai negali būti tiesiog perkelti į kitą šalį, tikintis tokių pačių rezultatų.

Daugiau nei du dešimtmečius skirtingų kultūrų ugdymo patirtį tyrinėjanti edukologė pabrėžia, kad mokyklos sėkmė priklauso ne vien nuo pasirinktų metodų. Ne mažiau svarbu tai, kaip visuomenė supranta vaiką, kokį vaidmenį suteikia mokytojui ir ar mokymosi procese paliekama vietos smalsumui, kūrybiškumui bei savarankiškam mąstymui. Šie klausimai ypač aktualūs ir Lietuvai, ieškančiai veiksmingų švietimo pokyčių.

Kodėl užsienio švietimo modeliai ne visada pasiteisina?

Tarptautinių švietimo tyrimų rezultatai dažnai paskatina diskusijas apie tai, kurios šalies ugdymo sistema yra sėkmingiausia. Vieni siūlo atsigręžti į Suomijos patirtį, kiti žavisi Singapūro ar Japonijos mokyklomis. Tačiau, pasak J. Cancemi, svarbiausia ne atrasti vieną tobulą modelį, o suprasti, kodėl tam tikri ugdymo principai veikia konkrečioje visuomenėje.

Švietimo sistemos nėra technologijos, kurias galima perkelti iš vienos valstybės į kitą neatsižvelgiant į aplinkybes. Jas formuoja kultūra, tradicijos, visuomenės vertybės ir požiūris į mokymąsi. Todėl metodas, sėkmingai taikomas Japonijoje ar Italijoje, nebūtinai duos tokius pačius rezultatus Lietuvos mokyklose.

Japonijos edukologė jau daugiau nei 20 metų tyrinėja Italijoje susiformavusią Reggio Emilia ankstyvojo ugdymo filosofiją ir jos pritaikymą Japonijos kultūrinėje aplinkoje. Ši patirtis leidžia pažvelgti į švietimo pokyčius kitaip: svarbu ne kopijuoti užsienio praktiką, o suprasti jos esmę ir įvertinti, kuo ji galėtų būti naudinga vietos švietimo bendruomenei.

Svarbu ne tik tai, ką vaikas išmoko, bet ir kaip jis mąsto

Šiuolaikiniame ugdyme vis daugiau dėmesio skiriama ne vien galutiniams mokymosi rezultatams, bet ir pačiam procesui. Pedagogams tampa svarbu suprasti, kaip vaikai kelia klausimus, tyrinėja aplinką, ieško atsakymų ir keičia savo požiūrį, susidūrę su naujomis idėjomis.

Toks požiūris keičia ir mokymosi sampratą. Vaikas nėra vien informacijos gavėjas – jis gali aktyviai dalyvauti kuriant žinias, diskutuoti su bendraamžiais, tikrinti savo idėjas ir mokytis iš kitų patirties. Vieno mokinio klausimas gali paskatinti visą grupę ieškoti naujų sprendimų, todėl bendradarbiavimas tampa svarbia ugdymo dalimi.

J. Cancemi požiūriu, ateities mokykla turėtų būti ne tik žinių perdavimo vieta. Ji taip pat turi padėti vaikams suprasti skirtingas perspektyvas, gerbti kultūrinius skirtumus ir kurti prasmingus santykius. Tokie gebėjimai svarbūs pasaulyje, kuriame vien informacijos įsiminimo nebepakanka.

Keičiasi ir mokytojo vaidmuo: vien perduoti žinias nebeužtenka

Kartu su nauju požiūriu į mokymąsi keičiasi ir mokytojo vaidmuo. Jis vis dažniau suvokiamas ne tik kaip žinių perteikėjas, bet ir kaip stebėtojas, tyrėjas, mentorius bei mokymosi proceso partneris.

Vienas tokių pokyčių pavyzdžių – iš Reggio Emilia ugdymo filosofijos kilusi pedagoginio dokumentavimo praktika. Ji leidžia ne tik fiksuoti vaikų veiklas ar pasiekimus, bet ir analizuoti, kaip gimsta jų idėjos, kokius klausimus jie kelia ir kaip vystosi jų supratimas.

Šią praktiką savo tyrimuose Japonijoje taikė ir J. Cancemi. Jos patirtis rodo, kad vertinant vaikų mokymąsi svarbu matyti ne tik galutinį rezultatą, bet ir kelią, kuriuo jis buvo pasiektas. Toks stebėjimas pedagogams gali padėti priimti labiau pagrįstus ugdymo sprendimus ir geriau atliepti individualius vaikų poreikius.

Ką iš Japonijos ir Italijos patirties galėtų perimti Lietuva?

Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, tarptautinis bendradarbiavimas suteikia galimybę susipažinti su skirtingomis ugdymo filosofijomis ir įvertinti jų pritaikymo galimybes. Tačiau svarbiausia, anot ekspertės, išsaugoti savo šalies kultūrinį savitumą ir neieškoti universalaus sprendimo visoms švietimo problemoms.

Kitų valstybių patirtis gali paskatinti naujai pažvelgti į mokytojo vaidmenį, vaikų kūrybiškumą, bendradarbiavimą ir mokymosi aplinką. Vis dėlto kiekviena švietimo bendruomenė turi pati nuspręsti, kurios idėjos atitinka jos poreikius ir kaip jas prasmingai pritaikyti.

Savo tyrimų rezultatais ir daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtimi J. Cancemi spalio pabaigoje dalysis Vilniuje su Lietuvos švietimo bendruomene. Susitikime dėmesys bus skiriamas tam, kas nutinka vienoje kultūroje gimusioms ugdymo idėjoms, patekus į visiškai kitą aplinką.

Pagrindinė ekspertės mintis paprasta, tačiau svarbi: švietimo pažanga nebūtinai prasideda nuo svetimos sistemos perėmimo. Kartais kur kas daugiau galima pasiekti iš naujo įvertinus, kaip mokosi mūsų pačių vaikai, kokias galimybes jiems suteikiame ir kokiai ateičiai juos ruošiame.