Moterims surengtose dviračių lenktynėse nugalėtojais skelbiami vyrai

Pasisakantys prieš transseksualus bus atleisti iš darbo

Čikagoje vykusiose dviračių lenktynėse „Chicago CycloCross Cup“ pirmąsias dvi vietas moterų kategorijose laimėjo transseksualūs dviratininkai^[1]. Taigi, situacija kartojasi, nepaisant to, jog daugelis pasauliečių yra pasipiktinę sportinių ir grožio konkursų taisyklėmis, pasireiškiančiomis biologinės kilmės vyrų negebėjimu varžytis tarpusavyje, uzurpuojant skirtingas sporto rūšis ir jas atstovaujančias moterų kategorijas. Ar pasaulis išprotėjo, ar atsiliekame mes, turbūt, jau kitas ateitį iš principo pakeisiantis klausimas.

Šįsyk 25-erių Tessa Johnson užėmė pirmąją vietą moterų „SingleSpeed“ kategorijoje, o 30-metė Evelyn Williamson spalio 7 d. vykusiose lenktynėse užėmė antrąją vietą. Trečiąją vietą savo ruožtu pelnė Allison Zmuda, kuri, be kita ko, buvo vienintelė moteriškos lyties nugalėtoja biologine prasme, per apdovanojimų ceremoniją stovėjusi ant pakylos Čikagos Džeksono parke. Tokia situacija tik dar kartą patvirtina: tai ne pirmas (ir toli gražu ne paskutinis) kartas, kuomet transseksualai žemina moteris varžoves – tokio pobūdžio daugiaserijiniai kuriozai greičiausiai lydės visą likusį gyvenimą, – „vardan“ laisvių bei iš proto einančių gyvenimo įgūdžių programai vadovaujančių nutekėjusių smegenų.

Čikagos „CrossCup“, tiesa, ypač didžiuojasi tuo, kad vyrai varžosi moterų kategorijoje, ir toliau tvirtina, jog translyčiai sportininkai neva gali dalyvauti bet kurioje kategorijoje. Dar daugiau, organizacija įspėja dalyvius nepalaikyti vien tik moterų idėjų ir būti „atviriems“. Tuo tarpu tie, kurie šių nurodymų nesilaikys ir pasisakys prieš transseksualus, (visi) bus atleisti iš darbo – be diskusijų.

Akis labiausiai rėžia tai, jog šiais laikais, ypatingai „CycloCross Cup“ renginiuose, netoleruojama diskriminacija ar priekabiavimas dėl rasės, odos spalvos, religijos, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, tautybės ar kitų „kvailų idėjų“, žeminančių kitus, už ką gali būti pašalintas ir (arba) išvarytas iš renginio ar užmėtytas akmenim.

Čikagos moterų dviračių lenktynėse translytės iškovojo aukso ir sidabro medalius

T. Johnson ir E. Williamson užėmus pirmąsias vietas Čikagos moterų tarpe, paaiškėjo, jog pastaroji moterų kategorijoje rungtyniauja nuo 2017 m. ir iki šiol surinko netgi 18 titulų^[2]. Vis dėlto, šių metų įvykis irgi neliko nepastebėtas: dėl to, kad transseksualės dviratininkės užėmė dvi pirmąsias vietas moterų kategorijose, šios sulaukė kaltinimų dėl nesąžiningos konkurencijos.

Tiesa, kai kurie duomenys atskleidžia, jog „SingleSpeed“ varžybos buvo ne vienintelė kategorija, kurioje T. Johnson užėmė „moteriškąją vietą“. Ši taip pat laimėjo pirmąją vietą moterų „Cat Half“ rungtyje, laimėdama 150 JAV dolerių piniginį prizą. O E. Williamson užėmė ketvirtąją vietą toje pačioje rungtyje, laimėdama 75 JAV dolerių prizą.

„CCC visuomet pirmiausia ir svarbiausia buvo puoselėti pozityvią palankią bendruomenę, susibūrusią aplink konkurencingas dviračių kroso lenktynes, o tai reiškia, kad reikia priimti bei mesti iššūkį visiems, kurie nori prisidėti prie serijos ir padaryti ją geresnę“, – rašoma organizacijos interneto svetainėje^[3].

Kiek daugiau nei prieš mėnesį, rugpjūčio 27 d., juodvi laimėjo „xXx Racing-Athletic Relay Cross“ varžybas Čikagoje. Tačiau visiems kyla klausimas: ką simbolizuoja komandos pavadinimas „TS-ESTRODOLLS“ kaip nuoroda į moterišką hormoną estrogeną? Galbūt tokiu būdu tyčiojamasi iš likusių varžovių?

Lygiomis galimybės, rodos, nekvepia nė per milimetrą – nei fiziniu lygmeniu, nei moraliniu.

Kol moterys nenustos rodytis varžybose, absurdo teatras tęsis

Ar manote, kad moterys pavargo nuo vis dažnėjančių lenktynių su vyrais? Ar prieš pradėdami apsimetinėti moterimis sportininkai važinėjo dviračiais varžybose, ar ne? Buvimas moterimi, kaip žinia, nėra kostiumas, kurį galima dėvėti, kai tik užsinori^[4]. Nors išdidumas šiomis dienomis pasireiškia įvairiai, daroma prielaida, jog šios iniciatyvos imasi silpni vyrai, negalintys varžytis su tikrais vyrais sportininkais.

Dalis pasauliečių teigia, kad tokie vyrai „sportininkai“ iš tikrųjų yra tik tingūs trofėjų medžiotojai, lenktyniaujantys su moterimis; galiausiai priduriama, jog nežinia, dėl ko tikros moterys ant pakylos šypsosi – pastarosios sporte tokiu tempu galimai taps atgyvena, jėgą vis dažniau matuojant vyrišku testosteronu. Naikinti save vardan sukčiautojų sankcionavimo yra keista – mažų mažiausiai. Tai liudija ir užkulisiuose (ne savo noru) atsidūrusių moterų veidai, kuriuos patriarchato batas tupdo į purvą ir viešai žemina, siekdamas jas demoralizuoti.

Minėtose dviračių varžybose nėra moterų diviziono – tik atviras ir vyrų divizionas. Kitaip sakant, bet kokios varžybos, kuriose vyrai patenka į moterų divizionus, faktiškai panaikina moterų divizioną. Ir šie faktai yra svarbiau už jausmus (aš / man / mano).

Nūdienoje apima jausmas, jog rožinis šriftas ir moteriški akiniai nuo saulės yra viskas, ko reikia, kad būtum karūnuotas moterų lenktynių nugalėtoju. (Pirmyn, vyrai, dar liko vietos, kurią galima išplėšti: už nedidelę 5 eurų kainą įsigykite blizgančią barzdaskutę arba violetinį lūpdažį ir 100 eurų 3-iosios vietos podiumo prizas gali būti jūsų!)

Priešingai, visose moterų varžybose, kuriose buvo leista pasirodyti vyrams, pastarosios turėtų atsisakyti kirsti starto liniją, – tik taip būtų pasiųsta žinutė, renginius pakreipiant kita linkme. (Vienintelė prasmė translyčiams varžytis su moterimis – jog patenkinti savo mizoginiją epiniu mastu.) Be to, derėtų sukurti lygiagrečias sporto organizacijas, kuriose skirstymas būtų aiškus pagal chromosomines linijas, ir visi biologiškai dvilypiai sportininkai turėtų pereiti į jas.