Dauguma branduolinių valstybių 2024 m. investavo į naujus ginklus: branduolinio nusiginklavimo era baigiasi
Pasak pirmadienį paskelbtos Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) ataskaitos, beveik visos devynios branduolinių ginklų turinčios valstybės 2024 metais aktyviai modernizavo savo arsenalus, o kai kurios jį ir išplėtė. Nuo Šaltojo karo pabaigos branduolinių ginklų kiekis pasaulyje mažėjo, tačiau šis daug metų trukęs trendas artėja prie pabaigos. Pastaraisiais metais senų užtaisų išmontavimas nebespėja paskui naujų dislokavimą[1].
SIPRI vertinimu, 2025 m. sausio mėnesį pasaulyje buvo apie 12 241 branduolinė galvutė, iš kurių 9 614 laikomos potencialiam naudojimui. Apie 2 100 jų buvo nuolat parengtos paleidimui balistinėse raketose ir beveik visos priklausė JAV arba Rusijai. Tuo tarpu Kinija, kuri anksčiau ginklų nelaikė nuolatiniame parengties režime, dabar galimai pradeda keisti šią taktiką.
„Branduolinių ginklų kiekio mažėjimo era baigiasi,“ sako SIPRI Branduolinės informacijos projekto vadovas Hansas M. Kristensenas. „Matome augančius arsenalo kiekius, vis aštresnę branduolinę retoriką ir kontrolės susitarimų griūtį.“
SIPRI vadovas Danas Smithas taip pat įspėja, kad naujosios ginklavimosi lenktynės bus ne tik kiekybinės, bet ir technologinės: „Jų epicentre bus ne tik Žemė, bet ir kosmosas bei kibernetinė erdvė. Kuriamos valdymo sistemos, dirbtinis intelektas ir kvantinės technologijos keičia visą ginklų kontrolės logiką.“
JAV, Rusija ir Kinija: arsenalo lyderės, bet plėtra vyksta visame pasaulyje
SIPRI duomenimis, 2025 m. pradžioje Rusija turėjo apie 5 459 branduolines galvutes, JAV apie 5 177. Abi šalys išlaikė gana stabilų „naudoti pasiruošusių“ užtaisų kiekį, bet vykdė plataus masto modernizavimo programas, kurios ilgainiui gali išauginti šiuos arsenalus[2].
Amerikos programai 2024 m. kilo planavimo ir finansavimo iššūkių, ypač dėl naujų ne strateginių ginklų įtraukimo. Tuo metu Rusija susidūrė su techniniais sunkumais: vėlavo naujos kartos balistinių raketų, kaip „Sarmat“, vystymas. Vis dėlto abiejų šalių atnaujinimo tempas išlieka aukštas.
Didžiausias augimas fiksuojamas Kinijoje, nes jos arsenalas pasiekė apie 600 užtaisų, o nuo 2023 m. kasmet pridedama po 100 naujų. Iki 2035 m. Pekinas gali turėti iki 1 500 branduolinių galvučių, o tai vis dar mažiau nei JAV ar Rusija, bet jau pakankamai, kad Kinija taptų trečiu pagrindiniu branduoliniu veikėju.
Kinija taip pat baigė arba artėja prie 350 naujų tarpžemyninių raketų šachtų užbaigimo keliose šalies vietose, o tai leidžia manyti, kad ICBM kiekis artėja prie JAV ir Rusijos lygio.
Europa, Azija ir Artimieji Rytai: mažesnės šalys seka didžiųjų pavyzdžiu
Nors Jungtinė Karalystė 2024 m. nepakeitė turimų užtaisų skaičiaus, planuojama, kad artimiausiu metu jos arsenalas augs. Dar 2021 m. priimtas sprendimas kelti galvutėms taikomą ribą nuo 225 iki 260. Naujai išrinkta Leiboristų vyriausybė 2024 m. liepą pažadėjo tęsti keturių naujų branduolinių povandeninių laivų statybas ir modernizuoti visą branduolinį pajėgumą.
Prancūzija 2024 m. toliau vystė trečiosios kartos SSBN laivus, naują orlaiviais paleidžiamą kruizinę raketą ir modifikuotas balistines raketas. Indija padidino arsenalą iki maždaug 180 galvučių ir toliau vystė „kanistrines“ raketas, tokias, kuriose karo galvutė gali būti laikoma pritvirtinta net taikos metu. Pakistanas išlaikė apie 170 galvučių arsenalą, bet 2024 m. aktyviai kaupė skaldomąją medžiagą, kas leidžia prognozuoti augimą artimiausiais metais.
Šiaurės Korėja išlieka pasiryžusi plėsti savo branduolines pajėgas, turėdama apie 50 užtaisų ir pakankamai medžiagos dar 40-čiai, ji 2024 m. spartino gamybą. Liepą Pietų Korėja perspėjo, kad Pchenjanas jau artėja prie „taktinio branduolinio ginklo“ sukūrimo. Lapkritį Kim Jong Un paragino siekti „neribotos branduolinės plėtros“.
Izraelis, kuris oficialiai nepripažįsta turįs branduolinį arsenalą, taip pat, kaip manoma, modernizuoja jį. 2024 m. atliktas raketinio variklio bandymas galimai susijęs su „Jericho“ tipo branduolinėmis raketomis, o Dimonos centre vyksta reaktoriaus atnaujinimo darbai.
Ginklų kontrolės griūtis ir naujos technologijos didina netikrumą
Pasak SIPRI vadovo, pagrindinė grėsmė yra ne tik augantys skaičiai, bet vis sparčiau griūvanti ginklų kontrolės architektūra. Vienintelis galiojantis strateginių arsenalų apribojimo susitarimas tarp JAV ir Rusijos, Naujasis START, nustos galioti 2026 m. vasarį, o jo atnaujinimo derybų nematyti.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas jau anksčiau yra pareiškęs, kad bet koks naujas susitarimas turėtų apimti ir Kiniją, o tai reikštų daug sudėtingesnes derybas. Tuo pačiu metu vystomos technologijos, dirbtinis intelektas, kibernetiniai įrankiai, palydovinės sistemos, kvantinė inžinerija, perbraižo gynybos, atgrasymo ir atakos galimybių žemėlapį.
„Kai tiek daug sprendimų gali būti priimta sekundžių bėgyje, didėja rizika, kad branduolinis konfliktas gali kilti ne dėl politinio sprendimo, o dėl klaidos ar neteisingo signalo interpretavimo“, sakė D. Smithas. Jis įspėjo, kad „branduolinių ginklų kontrolė pagal skaičius“ šiandienos kontekste nebetinka.
Didėja branduolinio ginklo normalizavimas ir naujų šalių ambicijos
SIPRI pastebi, kad kai kuriose šalyse, ypač Rytų Azijoje, Vidurio Rytuose ir net kai kuriose Europos dalyse, vėl suaktyvėjo debatai apie galimybę turėti ar priimti branduolinius ginklus. 2024 m. Rusija ir Baltarusija kartu pakartojo, kad Maskva dislokavo branduolinius ginklus Baltarusijos teritorijoje.
Keli NATO nariai Europoje taip pat signalizavo norą priimti JAV branduolinius ginklus, jei to prireiktų. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas dar kartą iškėlė idėją, kad Prancūzijos branduolinė atgrasymo politika turėtų įgauti „europinį matmenį“.
„Branduoliniai ginklai negarantuoja saugumo,“ pabrėžė SIPRI tyrėjas Mattas Korda. „Kaip parodė 2025 m. Indijos ir Pakistano krizė, jie ne tik nesustabdo konfliktų, bet gali sukurti pavojingas eskalacijas, ypač kai viešojoje erdvėje vyrauja dezinformacija.“
SIPRI 2025 metų metraštis taip pat apžvelgia karinius konfliktus Ukrainoje, Gazoje ir kitur, geopolitinių blokų gilėjimą bei nestabilumo augimą. Ginkluotės kaupimo tendencijos, lydimos silpstančių tarptautinių susitarimų ir augančių technologinių grėsmių, rodo pasaulis žengia į naują, dar nestabilesnę branduolinio pavojaus epochą.
