Partijų finansavimas Lietuvoje – painus ir stokojantis skaidrumo
Ką tik pasibaigė prezidento ir Europos parlamento rinkimai, o jau rudenį – rinksime naują seimą. Kai per vienerius metus šalyje įvyksta net treji rinkimai, nekalbėti apie politikus, partijas ir tai, kaip šalyje veikia visa politinė sistema, yra beveik neįmanoma.
O vykstant rinkiminei kampanijai viena aktualiausių temų rinkėjams tampa ne tik politikų ir partijų ideologijos ar deklaruojamos vertybės, tačiau ir finansai. Šia tema, kalbant apie Lietuvos politinę erdvę, iš tiesų galima diskutuoti gana plačiai, ypač dėl to, kad visi Lietuvos mokesčių mokėtojai, nori to ar ne, prisideda prie politinių jėgų finansavimo.
Juk Lietuvoje politines partijas finansuoja ne patys jų nariai arba verslas, tačiau iš šalies biudžeto skiriami mokesčių mokėtojų pinigai. Tai numato bei reglamentuoja Politinių organizacijų įstatymas[1].
Įstatymo 19 straipsnis teigia, kad partijos lėšas gauna iš politinės organizacijos nario mokesčio, valstybės biudžeto asignavimų, iš įstatymo 17 straipsnyje nurodytos kitos veiklos (leidybos, spaudos ir atributikos platinimo, nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, politinių ir kultūrinių renginių).
Partijos lėšas gali gauti ir iš Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos (ES) valstybėje registruotų bankų paskolos, palūkanų. Partijų biudžetą gali papildyti Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriama 0,6 proc. dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis, taip pat politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gauna fizinių asmenų auka politinei kampanijai finansuoti.
Partijos gauna milijonus mokesčių mokėtojų lėšų
Balandžio mėnesį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) paskirstė 2024 m. pirmojo pusmečio valstybės dotacijas politinėms partijoms. 12 politinių jėgų gavo daugiau nei 2,967 mln. Eur biudžeto lėšų[2].
Tikslios sumos, kurios buvo paskirtos, nustatytos pagal tai, kiek rinkėjų balsų partijos gavo per paskutinius savivaldybių tarybų, EP bei seimo rinkimus.
Daugiausiai valstybės lėšų pirmąjį 2024 m. pusmetį skirta Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai – daugiau kaip 780 tūkst. eurų.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) paskirta maždaug 478 tūkst. eurų dotacija, o Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) – per 413 tūkst. eurų.
Liberalų sąjūdžiui skirta 235 tūkst. eurų, Darbo partijai – 207 tūkst. eurų, Laisvės partijai – 168 tūkst. eurų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai – 147 tūkst. eurų, Lietuvos regionų partijai – 99 tūkst. eurų.
Partijai „Laisvė ir teisingumas“ – 83 tūkst. eurų, Tautos ir teisingumo sąjungai (centristams, tautininkams) – 73 tūkst. eurų, Lietuvos žaliųjų partijai – 62 tūkst. eurų.
Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ įsikūrė po paskutinių seimo ir EP rinkimų, bet remiantis Politinių organizacijų įstatyme numatyta išimtimi, parlamentinei partijai vis dėlto buvo skirta 216 tūkst. eurų dotacija.
Iš viso, 2024 m. valstybės biudžete numatyta net 6,127 mln. eurų politinių partijų asignavimams. Dotacijos skirstomos dukart per metus – iki kiekvienų metų balandžio 15 d. ir iki lapkričio 15 d. Pernai lapkričio 15 d. VRK sprendimu 12 politinių partijų paskirstyti 2 927 000 Eur. 2023 m. valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms sudarė 5 854 000 eurų[3].
Partijų finansavimas iš valstybės biudžeto: skatina neskaidrią veiklą ir nelygybę
Kaip jau minėjome anksčiau, mokesčių mokėtojų lėšos nėra vienintelis partijų finansavimo šaltinis. Savo pasirinktai partijai Lietuvos piliečiai gali skirti pajamų mokesčio sumos dalį. Šia galimybe pasinaudoja ženkli dalis mokesčių mokėtojų.
Pavyzdžiui, 2022 m. taip savo biudžetus papildė penkios politinės partijos: TS-LKD gavo 551 773,04 Eur, Laisvės partija – 240 245,75 Eur, Lietuvos socialdemokratų partija – 188 569,38 Eur, Liberalų sąjūdis – 145 557,69 Eur, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) – 140 382,55 Eur[4].
Partijų sąskaitas gali papildyti ir mokamas nario mokestis. Politinės organizacijos narys per kalendorinius metus politinei organizacijai gali sumokėti nario mokestį, neviršijantį 20 VMDU. VMDU yra praėjusių kalendorinių metų ketvirto ketvirčio šalies ūkio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis[5].
Vis dėlto, tokia parama yra gana griežtai ribojama. Bendra politinės partijos nario mokesčio politinei organizacijai suma per kalendorinius metus negali viršyti 10 proc. politinės organizacijos nario deklaruotų metinių pajamų.
Be to, jeigu bendra politinės organizacijos nario mokesčių politinei organizacijai suma per metus viršija 360 eurų, politinės organizacijos narys privalo deklaruoti savo turtą ir pajamas.
Tai reiškia, kad didžioji dalis politinių jėgų lėšų atkeliauja būtent iš valstybės biudžeto. Iš tiesų, valstybės dotacijos sudaro net 77 proc. partijų pajamų, iš gyventojų savanoriškai skiriamos 1 proc. dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies susidaro dar 11,8 proc., 7 proc. sudaro nario mokestis, 4,3 proc. – kitos partijų uždirbtos lėšos[6].
Tokia situacija reiškia net keletą skirtingų problemų. Viena jų – lygybės stoka. Į šalies politiką tampa sudėtinga įsilieti naujai politinei jėgai, kuri nedalyvavo paskutiniuose rinkimuose ir kuri negauna valstybės finansavimo. Antroji problema yra susijusi su skaidrumu. Partijos valstybės skiriamus pinigus gali panaudoti ne tik rinkimų kampanijai.
Pavyzdžiui, tik neseniai seime buvo užregistruotos pataisos, kad partijos negalėtų joms skirtos baudos sumokėti iš valstybės skirtos dotacijos[7]. Pagal pasiūlytas pataisas, taip pat būtų nurodyta, kad valstybės biudžeto lėšos negali būti naudojamos politinės partijos paimtai paskolai apmokėti, jei ši paskola naudojama baudai sumokėti.
Iniciatyvos sumanytojai mano, kad politinių partijų gaunamos dotacijos turi remti tik teisėtą jų veiklą ir lėšos neturėtų būti naudojamos, pavyzdžiui, korupcinių bylų baudoms apmokėti.
Pataisa neatsitiktinai įregistruota po to, kai pernai lapkritį Lietuvos apeliacinis teismasdvi parlamentines partijas – Liberalų sąjūdį ir Darbo partiją – pripažino kaltomis „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje. Liberalų sąjūdžiui skirta 376,6 tūkst. eurų, Darbo partijai – 301 tūkst. eurų baudos, kurių dalį, partijos svarstė sumokėti iš valstybės dotacijų lėšų.
Negana to, politinės jėgos randa įvairius būdus kaip esamus finansavimo ribojimus apeiti. Pavyzdžiui, uždraudus juridiniams asmenims remti partijas, kai kuriuose aukotojų lapuose visos fizinių asmenų aukos būdavo vienodos – siekiančios maksimalią leistiną sumą, kai dar nereikia identifikuoti aukotojo.
Partijų taip pat negali remti įmonės, tačiau neretai pasitaiko atvejų, kad jas kaip fiziniai asmenys didelėmis sumomis remia skirtingų įmonių vadovai, visuomenei žinomi, svarbias pareigas einantys asmenys.
Pavyzdžiui, praėjusių prezidento rinkimų ciklo metu, tiek Gitaną Nausėdą, tiek ir Ingridą Šimonytė anaiptol nekukliai parėmė „Rokiškio sūrio“ vadovai: Antanas ir Dalius Trumpos. G. Nausėdą taip pat rėmė „Teltonika“ įkūrėjas Arvydas Paukštys, baldų gamybos bendrovės „Freda“ akcininkas Rimas Varanauskas. Panaši situacija pastebima ir šių prezidento rinkimų metu.
ES šalių politinių partijų finansavimas: dalį lėšų skiria valstybės, tačiau įsitraukti galima ir verslui
Lietuvoje valstybės pinigų dalis partijų biudžetuose yra labai reikšminga, o kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse pastebimi įvairesni finansavimo variantai.
Dalį lėšų skiria valstybės, tačiau labiau reikšmingą vaidmenį vaidina pinigai, gaunami iš narių mokesčių arba leidžiama juridinių asmenų parama. Daug metų veikiančios partijos Vakarų valstybėse turi ir kitokių pajamų šaltinių, pavyzdžiui, iš turimo nekilnojamojo turto ar kitų veiklų, tarkim, leidybos.
Europoje taikomi itin skirtingi kriterijai, susiję su lėšų partijoms paskirstymu ir finansavimo lygiu. Skirtingose šalyse lėšas gali valdyti ir skirstyti įvairių tipų institucijos, įskaitant rinkimų institucijas, ministerijas ar kitus vyriausybių ar parlamento departamentus[8]. Lėšų panaudojimo reglamentų neturi 16 šalių.
Mūsų kaimyninėje Latvijoje Politinių organizacijų finansavimo įstatymas ir Priešrinkiminės kampanijos įstatymas yra pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys politinių partijų finansavimą. Šalyje yra draudžiamos užsienio subjektų, korporacijų, profesinių sąjungų ir anoniminių aukotojų, taip pat kitų įstatyme nurodytų asmenų aukos[9]. Taip pat yra apribota suma, kurią galima paaukoti, o politinės partijos gali gauti valstybinį finansavimą, kuris skiriamas atsižvelgiant į praėjusiuose rinkimuose gautus balsus. Netiesioginės finansavimo formos apima subsidijuojamą prieigą prie žiniasklaidos, patalpas kampanijos susitikimams ir pan.
Estijoje galioja Politinių partijų ir Parlamento rinkimų įstatymai. Pagal juos, politinėms partijoms draudžiama aukoti iš užsienio subjektų, aukoti iš korporacijų, profesinių sąjungų ir anoniminių aukotojų. Valstybinio finansavimo dotacijos yra skiriamos atsižvelgiant į per ankstesnius rinkimus gautų balsų dalį ir į atstovavimą renkamoje institucijoje[10].
Lenkijoje draudžiama gauti aukas iš užsienio interesų grupių, korporacijų, profesinių sąjungų ir anoniminių aukotojų, be to, nustatytos konkrečios taisyklės, kiek galima surinkti aukų, ir yra apribota aukų suma. Partijoms yra skiriamas valstybinis finansavimas, kuris paskirstomas proporcingai gautų balsų skaičiui[11]. Viešasis finansavimas gali būti naudojamas rinkimų kampanijos išlaidoms, taip pat galima gauti subsidijuojamą prieigą prie žiniasklaidos.
Toliau Vakaruose, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, yra draudžiamos užsienio subjektų, korporacijų, profesinių sąjungų ir anoniminių rėmėjų aukos. Partijoms yra numatytas valstybinis finansavimas, kuris skiriamas proporcingai pagal praėjusiuose rinkimuose gautų balsų dalį. Taip pat subsidijuojama galimybė naudotis žiniasklaida ir taikomos mokesčių lengvatos. Kandidatams, surinkusiems ne mažiau kaip 5 proc. rinkėjų balsų, kompensuojamos popieriaus, balsavimo biuletenių spausdinimo, plakatų išlaidos[12].
Vokietijoje partijos turi tris pagrindinius pajamų šaltinius: valstybės finansavimas, narių mokestis, privačios arba įmonių aukos[13]. Valstybinis finansavimas Vokietijoje priklauso nuo partijos „įsišaknijimo visuomenėje“. Jis apskaičiuojamas pagal tai, kiek balsų partija laimėjo per paskutinius EP, federalinius ir žemių rinkimus ir kiek ji gavo nario įnašų ir aukų. Vadovaujamasi nuostata, kad kuo svarbesnė politinė partija visai visuomenei, tuo didesnis jos poreikis gauti neutralų finansavimą. Iki 50 proc. partijos pajamų gali būti gaunama iš valstybės.
Ispanijoje užsienio subjektų ar profesinių sąjungų aukos nėra draudžiamos, bet draudžiama aukoti iš korporacijų ir anoniminių aukotojų[14]. Taip pat yra nustatyti apribojimai aukoms, gautoms rinkimų laikotarpiu ir ne rinkimų laikotarpiu. Partijoms skiriamas valstybės finansavimas, kuris paskirstomas atsižvelgiant į atstovavimą renkamoje institucijoje ir ankstesniuose rinkimuose gautų vietų dalį. Finansavimas teikiamas besąlygiškai, todėl gali būti naudojamas kampanijos išlaidoms ir partijos veiklai. Papildomas finansavimas skiriamas saugumo išlaidoms. Subsidijuojama prieiga prie žiniasklaidos.
Nyderlanduose politinių partijų finansavimas taip pat kiek skiriasi. Privačioms aukoms čia nėra taikomi dideli apribojimai, taip pat nėra draudimo aukoti iš užsienio subjektų, korporacijų, profesinių sąjungų ar anoniminių aukotojų. Neribojama ir suma, kurią aukotojai gali paaukoti politinėms partijoms[15]. Politinėms partijoms yra skiriamas valstybinis finansavimas, kuris paskirstomas atsižvelgiant į praėjusiuose rinkimuose gautų balsų dalį ir narių skaičių. Nyderlanduose nėra draudimų naudoti valstybės išteklius politinės partijos ar kandidato naudai.
Partijų finansavimas turėtų būti fizinių ar juridinių asmenų pasirinkimas, bet ne prievolė
Partijų finansavimas iš valstybės biudžeto Europoje nėra reta praktika, tačiau tik nedaugelyje šalių taip gaunamų lėšų dalis yra tokia svarbi bendram partijos biudžetui kaip Lietuvoje.
Galima neabejoti, kad tikrai nemenka dalis mokesčių mokėtojų yra kategoriškai prieš tai, kad jų sumokėti mokesčiai galiausiai atsidurtų vienos ar kitos partijos sąskaitoje. Juk visuomenė šalies politines jėgas vertina išskirtinai neigiamai. Pernai rudenį paskelbta apklausa parodė, kad lietuviai labiausiai nepasitiki Vyriausybe, parlamentu ir politinėmis partijomis: jomis nepasitiki net 53,3 proc., o pasitiki tik vos 6,1 proc. respondentų[16].
Žinoma, staigus valstybės dotacijų partijoms atsisakymas įneštų tik nereikalingo chaoso, tačiau esamą situaciją galėtų pataisyti leidimas partijas finansuoti juridiniams asmenims.
De facto tokią situaciją jau matome ir dabar, tačiau jos įteisinimo yra vengiama prisidengiant siekiais kovoti su korupcija. Vis dėlto, matome realybę, kai su politikų veikla susiję skandalai rodo, jog progų kyšininkauti ar susiklostyti interesų konfliktams nestinga, o finansavimo tvarka yra įstrigusi savo pačios rėmuose.
