Praeities gniaužtai neleidžia žmogui judėti į priekį
Kartais, būna, įkyrios mintys neduoda taip laukiamos ir trokštamos ramybės ir sunku su tuo „kovoti“, jei tai tik galima pavadinti kova. Kuo labiau stengiamasi apie kažką negalvoti, tuo labiau tos mintys kamuoja, alina ir kone sekina patį žmogų ir eikvoja jo jėgas. Jis vis mąsto, galvoja ir galo tam, toli gražu, nematyti.
Ypatingai erzina mintys apie praeities įvykius ar tam tikras situacijas, kurias žmogus lyg ir norėtų pakeisti ar net ištrinti iš savo atminties. Taip, tai yra sudėtinga, tačiau tas beatodairiškas kapstymasis po praeitį – nieko gero nežada, o ir taip, tai būtų galima prilyginti tuštybei, bereikalingam laiko švaistymui.
Juk praeities jau vis viena nesugrąžinsime, bet pakeisti tam tikrą nuomonę, ar tvirtai įsišaknijusią nuostatą, tikrai galima ir tam nėra reikalo laukti to meto, kuomet nusivylus tepasakoma: „et, jau šaukštai popiet!”.
Tomas Manas yra teigęs:
Laikas – brangi dovana, duota mums, kad taptume protingesni, geresni, brandesni ir tobulesni[1].
Iš tiesų, laikas yra brangus, tačiau neverta knaisiotis po praeitį. Svarbu laiku ir pačiam sustoti ir sustabdyti tuos aktyvius “kpasikapstymus” praeities įvykių griuvėsiuose. Juk kas buvo, pražuvo, o gyventi reikia šiandien.
Savo laiką ir energiją reikia branginti bei vertinti
Dabartis. Kodėl gi jai nepritaikius pozityvių minčių ir idėjų? Na, o protingus, „pasvertus“ patarimus tiesiog imti ir kaupti savo dvasios lobynuose (o gal kada pravers panaši patirtis, patarimai). Juk ten tiek daug išminties, tos pačios patirties, sėkmės istorijų.
Dabar pasitobulinti tikrai yra kur, bet būtent sava patirtis yra sava. Ji – „gryna“, tikra, nesuvaidinta ir, žinoma, unikali, ryškesnė spalvomis.
Kam gi aukoti savo brangų laiką, energiją ir, galų gale, sveikatą tai nuolatinei įtampai? Taip tik prabėga geriausi gyvenimo metai ir tampa visai nebesvarbu, ar Tau dabar 27-eri ar 72-eji. Laikas kaip bėgo taip ir bėgs. Tad svarbu, kad galvoje tos mintys bėgtų tinkama gyvenimo kelionės trąsa – mūsų minčių keliais, takais ir takeliais.
Tačiau, reikia neskubėti gyventi, o gyventi iš esmės, čia, kur esama ir tada, kada ir yra tam tinkamiausias metas. Kad netektų po to ilgėtis prabėgusių dienų, kuriomis nebuvo deramai pasinaudota, pasidžiaugta, kurios tiesiog kaip ėjo, taip ir praėjo.
Svarbu sau nuolatos priminti ir prisiminti, jog visa, kas vyksta gyvenime, vyksta ne be priežasties ir tikrai ne šiaip sau. Yra kažkokia pasekmė, vadinasi, tam buvo ir svari priežastis. Tereikia atskirti vienus prioritetus nuo kitų, svarbesnius įvykius, nuo ne tokių svarbių.
Imti ir surikiuoti savosios dienotvarkės planus ir pirmyn! Nesiilgėti to, kas jau gerokai nustumta į praeitį, nesikapanoti po nemalonių išgyvenimų liūnus, nes ten gi jau nieko nėra. Mes esame čia, kur esame, su tais, su kuriais ir turime būti.
Tas gręžiojimasis praeitin gero neduoda. Na, nebent iš ten galima pasisemti šiek tiek žinių, patirties, kurią būtų galima pritaikyti dabarčiai. Tie buvę išgyvenimai, galima sakyti, savaip ugdo ir skatina nenuleisti rankų. Vienaip ar kitaip, juk viskas praeina, praeis ir tai. O tada ir tos mintys „įkyrėlės“ mažiau kamuoja. Su sąlyga, jei laiku jas paleidžiame, padėkojame už pamokas, ir tiek žinių.
Kai praturtėji išmintimi, tais vidiniais lobiais, nebeliūdina nei skaudi ar sunki praeitis, nei gąsdina nepažinta ateitis.
O juk kartais būna ir taip. „Tos mintys lenda įkyriai Jums į galvą, o Jūs bandote jas nuvyti ir sakote sau:
- Ir vėl ta nelemta mintis man kyla;
- Kas blogai su manimi, kad aš vėl apie tai galvoju;
- Kažką tai turėtų reikšti, jei jos nuolat kyla;
- Aš kažką su tuo turiu daryti, kad jos netaptų realybe;
- Aš turiu nustoti galvoti apie tai“[2].
Ilgesio niuansai: patirti išgyvenimai ilgai nepasimiršta
Prabėgusių dienų ilgesys taipogi turi ir savų pliusų: širdies džiaugsmas, šiluma krūtinėje, blizgančios spindinčios akys.
Vėl galvojama, pergalvojama ir ilgimasi. Būtent tai ir yra tos mintys „įkyrėlės“, o gal „paklydėlės“? Klaidžiojo kažkur toli toli praeities vingiuotuose keliuose, bet nepasiklydo. Teigiamos emocijos jaučiant praėjusių dienų ilgesį švelniai kutena širdį. vis dar kutena ir maloniai nuteikia.
Pasitaiko, kad ilgesys ir prisiminimai kone drasko sielą ir nuo to, rodos, niekur nepabėgsi. Nors ir nepatinka, bet reikia visa tai „pernešti“. Nors ir atrodo, kad visas pasaulio laikas tarsi sustojo, vis dėlto, visa, kas tik yra aplink, toliau esti, toliau egzistuoja. Ilgesys vis „draugauja“ su mintimis „įkyrėlėmis“.
Per šią prizmę pasaulis spalvinamas ne tik vaivorykštės spalvomis, nes, kaip žinia, spalvų, kaip ir nuotaikų yra kuo įvairiausių, kuo išraiškingiausių ir tik nuo mūsų priklausys, kaip patys mes „nusispalvinsim“ savo dienas. Tas minčių spiečius neleis sustoti spalvinant ir palikti dienos lapo visiškai balto ar pilnai niūraus.
Mintys vis suksis ir suksis, probėgšmais, su ilgesio momentais ir štrichais. Bet mums gi nebaisu. Šios gyvenimo karuselės tuo ir smagios, kad nežinai, kokiu greičiu šiandien jos suksis, ar lėčiau, ar greičiau. Iš aukščiau pamatyti vaizdai tai paglostys širdį, tai įplieks akyse laimės žiburėlius, kurie skanduos : „gyventi, gyventi, gyventi!“
Ilgesys, nors ir švelnus lyg aksomas, jis, būna, sumaišo visas kortas. Jis trukdo gyventi, jei per daug įsikimbama į ilgesio sparnus. Atrodo, jie nuneš atgal ten, kur buvo taip gera, smagu ir jauku. Bet tai neleidžia džiaugtis dabartiniu momentu, tik drasko senas, negyjančias žaizdas.
Kaip kad gamtoje, rytas keičia naktį, saulė keičia mėnulį, taip ir žmoguje, – teigiama mintis atnešą išties gerų pokyčių ir pliūpsnį, o po nemigo naktų, apima saldus miegas. Tereikia išlaukti. Kantrybės taurė neturi būti perpildyta. Bet su įkyriomis mintimis taip lengvai nepakovosi.
Kaip vis dėlto aktyviai ir įnirtingai persipina įkyrios mintys ir ilgesio jausmas. Atrodo, vienas be kito negali egzistuoti. Štai mintis, štai ir ilgesio jausmo iššaukta išdavikė ašara. Tada nurimti darosi sudėtinga. Norisi atsišaukti į praeities jausmų aidą. Jis aidi širdy, sieloj, dvasioj, tarsi ranka pasiekiami prisiminimai.
Ilgėtis, šiukštu, tikrai nėra blogai. Bet kai visa tai ima varginti, pravartu kažką keisti ar daryti kitaip, galbūt priešingai. Viduje atsakymas turėtų būti aiškus, tereikia širdimi pajusti, mintimis suprasti ir fiziškai išgyventi „pilnai“ šią dieną. Su viskuo. Kas prikaupta, sukaupta, sudėliota minčių lentynėlėse.
Jei nepavyksta visko va taip imti ir susidėlioti, palikit kitai dienai, juk rytas dažnu atveju tikrai būna protingesnis už vakarą. Paleiskime praeitį. Verta dėl to pasistengti. Tegu akys išduoda gerumą ir šypsnį, o išgyvenimai virsta pamokomis.
