Plastiko tarša peržengė aplinkos ribą ir pasiekė žmogaus audinius
Mikroplastiko aptinkama jūrose, upėse, dirvožemyje, ore, maiste ir geriamajame vandenyje. Pastaraisiais metais plastiko dalelių rasta ir žmogaus kraujyje, plaučiuose, placentoje, kepenyse, inkstuose bei kraujagyslių plokštelėse. Tai rodo, kad dalis įkvėptų arba prarytų dalelių gali pereiti organizmo apsauginius barjerus.
Europos maisto saugos tarnyba mikroplastikui priskiria nuo 1 mikrometro iki 5 milimetrų dydžio daleles. Dar mažesnės, nuo 1 iki 1 000 nanometrų, vadinamos nanoplastiku. Viename milimetre telpa milijonas nanometrų, todėl mažiausių dalelių neįmanoma pamatyti nei plika akimi, nei įprastu mikroskopu.
Svarbus ir dalelių dydis. Didesnė praryto mikroplastiko dalis tikriausiai pereina virškinimo sistemą ir pasišalina su išmatomis. Mažesnės dalelės turi daugiau galimybių patekti į žarnyno sienelę, o nanoplastikas laboratoriniuose modeliuose gali prasiskverbti į ląsteles ir patekti į kraujotaką.
Mikroplastikas nėra viena medžiaga. Tai gali būti polietileno, polipropileno, polistireno, polivinilchlorido, polietileno tereftalato ar kitų polimerų fragmentai. Jie skiriasi dydžiu, forma, paviršiumi ir cheminiais priedais, todėl vienos dalelės biologinis poveikis negali būti automatiškai prilyginamas kitos poveikiui.
Mokslas jau gana tvirtai patvirtino, kad plastiko dalelių į žmogaus organizmą patenka. Daug sudėtingesnis klausimas – kokia jų dalis lieka audiniuose, kiek laiko jos ten išbūna ir ar įprastas kasdienis poveikis sukelia konkrečias ligas.
Maistas užteršiamas aplinkoje, gamyboje ir pačioje pakuotėje
Mikroplastikas į maisto grandinę gali patekti dar laukuose. Plastikinių šiltnamių dangos, mulčiavimo plėvelės, trąšos, nuotekų dumblas, užterštas vanduo ir atmosferos dulkės palieka dalelių dirvožemyje. Dalis jų nusėda ant augalų paviršiaus, o pačios smulkiausios gali patekti ir į augalų audinius.
Vandenyje esančias daleles praryja planktonas, moliuskai, žuvys ir kiti organizmai. Žmogui ypač svarbūs tie gyvūnai, kurie suvalgomi kartu su virškinimo sistema, pavyzdžiui, midijos. Tačiau mikroplastiko jau aptikta gerokai platesniame produktų sąraše – mėsoje, meduje, daržovėse, aluje, valgomojoje druskoje ir geriamajame vandenyje.
Papildoma tarša gali atsirasti maistą smulkinant, maišant, pilstant, vežant ir pakuojant. Plastikinės transportavimo juostos, vamzdžiai, talpyklos, vienkartinės pirštinės bei pakuotės dėvisi. Todėl produkto kilmė nėra vienintelis veiksnys – reikšmę turi visa jo kelionė iki lėkštės.
2024 m. paskelbtame tyrime, naudojant naują vaizdinimo metodą, 3 Jungtinėse Valstijose parduodamų prekės ženklų vandens buteliuose vidutiniškai aptikta apie 240 tūkst. plastiko dalelių litre. Maždaug 90 proc. jų buvo nanoplastiko dydžio. Tačiau šio skaičiaus negalima paversti universaliu visam pasaulyje parduodamam vandeniui – rezultatai priklauso nuo gamintojo, pakuotės, vandens apdorojimo ir taikomo tyrimo metodo.
Pakuotės ir maisto ruošimo priemonės taip pat gali išskirti dalelių dėl karščio, ultravioletinės šviesos, mechaninės trinties ir senėjimo. Vis dėlto 2025 m. Europos maisto saugos tarnybos užsakytas tyrimų vertinimas parodė, kad iš su maistu besiliečiančių medžiagų išsiskiriantys kiekiai gali būti gerokai mažesni, negu skelbė dalis ankstesnių darbų. Tai dar viena priežastis vengti vieno skandalingo skaičiaus taikymo visiems indams ir pakuotėms.
Sintetiniai audiniai ir namų dulkės mikroplastiką atneša į plaučius
Žmogus mikroplastiką gauna ne vien valgydamas ar gerdamas. Sintetiniai drabužiai, kilimai, užuolaidos, minkštieji baldai ir patalynė nuolat išskiria smulkių polimerinių pluoštų. Jie susimaišo su įprastomis namų dulkėmis, pakyla vaikštant, siurbiant, klojant lovą ar purtant tekstilę ir gali būti įkvėpti.
Lauko ore prie taršos prisideda automobilių padangų bei kelio ženklinimo dėvėjimasis, dažų ir pastatų dangų irimas, atliekų tvarkymas bei pramonė. Dalis lauke pasklidusių dalelių patenka į patalpas, o dalis patalpose susidariusio pluošto per ventiliaciją ir nuotekas išnešama į aplinką.
2022 m. paskelbtame Jungtinės Karalystės tyrime mikroplastiko aptikta chirurginiu būdu pašalintame žmogaus plaučių audinyje. Tarp dažniausiai rastų medžiagų buvo polipropilenas ir PET, o dalelių aptikta skirtingose plaučių srityse. Tai patvirtino, kad dalis įkvepiamo mikroplastiko gali prasiskverbti giliau, negu anksčiau manyta.
Plaučiai turi apsaugos mechanizmus: gleives, blakstienėles ir svetimkūnius šalinančias imunines ląsteles. Tačiau dalelių likimą lemia jų dydis, forma ir tirpumas. Ilgos skaidulos bei labai mažos dalelės gali būti pašalinamos kitaip negu stambesni fragmentai, o nanoplastiko elgesį žmogaus kvėpavimo sistemoje dar sudėtinga patikimai išmatuoti.
Kraujyje aptiktos dalelės atskleidė kelią į kitus organus
2022 m. Nyderlandų mokslininkai paskelbė vieną pirmųjų tyrimų, kuriame plastiko polimerai buvo išmatuoti žmogaus kraujyje. Jų aptikta 17 iš 22 tirtų sveikų kraujo donorų mėginių. Tyrimas buvo nedidelis, tačiau parodė, kad bent dalis plastiko dalelių arba jų fragmentų gali patekti į sisteminę kraujotaką.
Patekti į kraują dalelės gali per žarnyną arba plaučius. Organizmui susidūrus su labai mažu svetimkūniu, aplink jį susidaro baltymų ir kitų biologinių molekulių sluoksnis. Toks apvalkalas keičia dalelės elgesį, jos sąveiką su ląstelėmis ir tai, kuriuose audiniuose ji gali nusėsti.
Vėlesniuose tyrimuose plastiko polimerų aptikta placentoje, kepenyse, inkstuose, kraujagyslėse ir kituose žmogaus audiniuose. Vien dalelės radimas dar neatskleidžia, ar ji ten išbuvo kelias valandas, kelis mėnesius, ar buvo pakeliui iš organizmo. Taip pat neaišku, kokią dalį bendro plastiko kiekio organizmas sugeba pašalinti.
2025 m. paskelbtame tyrime mikroplastiko ir nanoplastiko signalų rasta mirusių žmonių smegenų, kepenų ir inkstų mėginiuose. Didžiausios apskaičiuotos koncentracijos nustatytos smegenyse, tačiau vėliau kiti mokslininkai iškėlė klausimų dėl metodo, biologinių riebalų įtakos rezultatams ir mėginių apsaugos nuo taršos. Tyrimas nepateikė įrodymo, kad mikroplastikas sukėlė demenciją ar kitą neurologinę ligą.
Plastiko dalelių ryšys su ligomis dar nėra priežasties įrodymas
Didžiausią susirūpinimą kelia galimas lėtinis uždegimas. Ląstelės gali atpažinti plastiko dalelę kaip svetimkūnį ir pradėti gynybinę reakciją. Laboratoriniuose eksperimentuose bei tyrimuose su gyvūnais stebėtas oksidacinis stresas, mitochondrijų veiklos sutrikimai, uždegimas, ląstelių pažeidimai ir pakitęs imuninis atsakas.
Tačiau laboratorijose dažnai naudojamos dalelės būna vienodo dydžio ir cheminės sudėties, o jų koncentracijos gali viršyti realų žmogaus kasdienį poveikį. Aplinkoje esančios dalelės yra daug įvairesnės, pasenusios, padengtos kitomis medžiagomis ir patekusios į organizmą skirtingais keliais. Todėl laboratorinis poveikis negali būti tiesiogiai paverstas konkrečia žmogaus ligos rizika.
Vienas svarbiausių klinikinių signalų paskelbtas 2024 m. Iš 257 pacientų, kuriems buvo pašalintos miego arterijų aterosklerozinės plokštelės, 58,4 proc. plokštelių aptikta polietileno, o 12,1 proc. – ir išmatuojamas polivinilchlorido kiekis. Pacientai, kurių plokštelėse rasta mikroplastiko ar nanoplastiko, per maždaug 34 mėnesių stebėjimo laikotarpį turėjo apie 4,5 karto didesnę miokardo infarkto, insulto arba mirties riziką.
Tai buvo stebėjimo tyrimas, todėl jis neįrodė, kad plastiko dalelės sukėlė šiuos įvykius. Didesnį mikroplastiko kiekį galėjo lydėti kiti neišmatuoti gyvenimo būdo, aplinkos ar sveikatos veiksniai. Tyrime taip pat dalyvavo žmonės, jau turėję pažengusią arterijų ligą, todėl išvados negali būti automatiškai taikomos visai visuomenei.
2026 m. nėra patvirtintos klinikinės normos, nurodančios saugų mikroplastiko kiekį žmogaus kraujyje ar audiniuose. Nėra ir standartinio medicininio tyrimo, kuriuo gydytojas galėtų patikimai nustatyti individualų „mikroplastiko lygį“ bei pagal jį skirti gydymą. Europos maisto saugos tarnyba išsamų naują rizikos vertinimą planuoja baigti iki 2027 m. pabaigos.
Skirtingi tyrimo metodai pateikia sunkiai palyginamus skaičius
Mikroplastiko tyrimai yra neįprastai jautrūs išorinei taršai. Sintetiniai laboratoriniai drabužiai, plastikiniai mėgintuvėliai, ore skraidančios skaidulos ir net dalis tyrimo įrangos gali užteršti mėginį. Kai ieškoma mikroskopinių kiekių, keli papildomi pluoštai gali pakeisti galutinį rezultatą.
Vienos laboratorijos daleles skaičiuoja mikroskopu, kitos jas identifikuoja pagal infraraudonosios šviesos ar Ramano spektrą, o dar kitos mėginį kaitina ir nustato polimerų skilimo produktus. Vieni metodai mato dalelių skaičių bei formą, kiti tik bendrą konkretaus polimero masę. Mažiausias aptinkamas dydis taip pat smarkiai skiriasi.
Dėl šios priežasties tyrimas, pranešantis apie 10 dalelių, nebūtinai nustatė mažesnę taršą už tyrimą, pranešantį apie 10 tūkst. dalelių. Antrasis galėjo naudoti jautresnį metodą, aptinkantį nanoplastiką, kurio pirmasis apskritai nematė. Skaičių skirtumas dar neįrodo nei taršos augimo, nei vieno produkto pavojingumo.
Ne visi žmogaus audiniuose paskelbti radiniai yra vienodai patikimi. Ypač atsargiai reikia vertinti dar nepakartotus mažų imčių tyrimus ir darbus, kuriuose nepakankamai aprašyta mėginių apsauga nuo taršos. Patikimesniam rizikos vertinimui reikia vienodų apibrėžimų, standartinių mėginių ėmimo taisyklių ir kelių nepriklausomų analizės metodų.
Europos Sąjunga 2024 m. patvirtino bendrą mikroplastiko matavimo geriamajame vandenyje metodiką. Tai dar nėra sveikatos saugos riba, tačiau vienoda matavimo sistema turėtų leisti palyginti skirtingų šalių duomenis ir nustatyti, kuriose vandens tiekimo grandyse dalelių atsiranda daugiausia.
Kasdienį poveikį galima sumažinti, tačiau organizmo „valymo“ priemonių nėra
Visiškai išvengti mikroplastiko šiuolaikinėje aplinkoje neįmanoma. Jis cirkuliuoja ore, vandenyje, maiste ir dulkėse, todėl vieno plastikinio indo išmetimas problemos neišspręs. Tačiau atsargumo principu pagrįsti kasdieniai pakeitimai gali sumažinti dalį nereikalingo poveikio.
Karšto maisto ir gėrimų nereikėtų ilgai laikyti susidėvėjusiuose plastikiniuose induose. Maistą šildyti saugiau stiklo arba keramikos inde, o stipriai subraižytas dėžutes bei pjaustymo lenteles verta pakeisti. Tai mažina ne vien dalelių, bet ir kai kurių iš plastiko migruojančių cheminių medžiagų poveikį.
Vanduo butelyje nėra automatiškai švaresnis nuo mikroplastiko už vandentiekio vandenį. Plastikinis butelis, jo kamštelis ir išpilstymo procesas gali tapti papildomais dalelių šaltiniais. Sprendimas gerti tik buteliuose parduodamą vandenį todėl neturėtų būti pristatomas kaip apsauga nuo mikroplastiko.
Patalpose svarbu reguliariai šalinti dulkes, vėdinti kambarius, naudoti tinkamus dulkių siurblio filtrus ir drėgnai valyti paviršius. Tai nėra specialus gydymas nuo mikroplastiko, tačiau sumažina bendrą ore pakylančių dalelių bei sintetinių pluoštų kiekį. Sintetinių drabužių retesnis keitimas ir ilgesnis naudojimas taip pat mažina naujų pluoštų patekimą į aplinką.
Maisto papildai, badavimas, pirtys, „detoksikuojantys“ gėrimai ar žarnyno valymo procedūros nėra įrodytos mikroplastiko šalinimo priemonės. Kol nežinoma, kokiu greičiu skirtingos dalelės pašalinamos iš audinių, negalima patikimai teigti, kad konkretus produktas jas „išvalo“.
Didžiausią poveikį duoda taršos mažinimas dar prieš dalelėms pasiekiant žmogų. ES jau riboja tyčia į produktus dedamą mikroplastiką, nustatė reikalavimus plastiko granulių nuostoliams mažinti ir siekia iki 2030 m. mikroplastiko patekimą į aplinką sumažinti 30 proc. Ilgalaikis sprendimas priklausys nuo padangų, dažų, tekstilės, pakuočių ir atliekų sistemų, o ne vien nuo vartotojo pasirinktos gertuvės.
Šaltiniai
Europos maisto saugos tarnyba. (2026). Microplastics and nanoplastics in food. https://www.efsa.europa.eu/en/topics/microplastics-and-nanoplastics-food
Pasaulio sveikatos organizacija. (2022). Dietary and inhalation exposure to nano- and microplastic particles and potential implications for human health. https://www.who.int/publications/i/item/9789240054608
Nature Medicine. (2025). Health impacts of microplastic and nanoplastic exposure. https://www.nature.com/articles/s41591-025-03902-5
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai ir suprantamai pateikia informaciją apie mikroplastiką, jo šaltinius ir poveikį sveikatai, kas yra aktualu daugeliui skaitytojų.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie mikroplastiką, jo šaltinius ir galimą poveikį sveikatai. Jame nėra dezinformacijos ar manipuliacijos, todėl jis atitinka žurnalistikos etikos standartus.
Straipsnis yra aktualus, nes mikroplastiko problema vis labiau domina visuomenę, o informacija apie jo poveikį žmogaus sveikatai yra svarbi ir reikalinga. Be to, pateikiamos praktinės rekomendacijos, kaip sumažinti mikroplastiko poveikį, kas yra svarbu tikslinei auditorijai.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie mikroplastiko poveikį žmogaus organizmui ir jo šaltinius, kas yra aktualu visuomenės sveikatai. Be to, siūlomos priemonės, kaip sumažinti mikroplastiko poveikį, kas skatina konstruktyvų požiūrį ir veiksmus.
Straipsnis pateikia objektyvią informaciją apie mikroplastiką ir jo poveikį, neskatindamas nepagrįsto nerimo. Tonas yra informatyvus ir skatina atsakingą elgesį, kas yra psichologiškai saugu.
