Gyventojų skaičius didėja tik dėl migracijos: gimstamumas ir mirtingumas rodo priešingą tendenciją
2025 m. sausio 1-ąją Europos Sąjungos gyventojų skaičius pasiekė rekordinį 450,4 milijono ribą – tai maždaug milijonu daugiau nei prieš metus. Tačiau augimas nebuvo nulemtas nei natūralaus gimimų pertekliaus, nei palankių demografinių pokyčių. Priešingai – jau dvyliktus metus iš eilės Europos Sąjungoje daugiau žmonių miršta nei gimsta.
Eurostato duomenimis, per 2024 metus ES fiksuota 3,56 milijono gimimų ir net 4,82 milijono mirčių. Natūralus gyventojų skaičiaus mažėjimas sudarė apie 1,3 milijono žmonių. Tą nuosmukį kompensavo tik migracija: teigiamas migracijos balansas siekė 2,3 milijono asmenų. Kitaip tariant, be imigracijos ES populiacija toliau mažėtų.
„Bendras 2024 metų gyventojų skaičiaus padidėjimas buvo visiškai nulemtas teigiamos migracijos,“ – konstatuoja Eurostatas.
Didžiausias gyventojų skaičiaus prieaugis fiksuotas Maltoje (19,0 naujų gyventojų tūkstančiui), Airijoje (16,3) ir Liuksemburge (14,7). Lietuvoje, kaip ir dar dvylikoje valstybių, gyventojų skaičius augo tik dėl migracijos, nes mirčių skaičius viršijo gimimus. Tuo tarpu Latvijoje ir Vengrijoje gyventojų sumažėjo net ir turint teigiamą migracijos srautą – tai rodo gilėjančius demografinius iššūkius.
Gimstamumas Europoje krenta: be migracijos laukia sisteminis senėjimas ir darbo jėgos trūkumas
Migracija Europos Sąjungoje iš esmės tapo demografinio stabilumo garantu. Tai glaudžiai susiję su gimstamumo krize. Pavyzdžiui, 2022 metais pirmą kartą nuo 1960-ųjų gimimų skaičius visoje ES nukrito žemiau 4 milijonų – buvo fiksuoti tik 3,88 milijono gimimų. Tai žemiausias rodiklis per daugiau nei pusšimtį metų.
Vidutinis vaisingumo rodiklis ES siekė 1,46 vaiko vienai moteriai – gerokai mažiau nei būtinas 2,1 ribos, reikalingos kartų kaitai užtikrinti. Kai kuriose valstybėse šis rodiklis dar žemesnis: Maltoje – 1,08, Ispanijoje – 1,16, Italijoje – 1,24. Net tokiose didelėse ir ekonomiškai stipriose valstybėse kaip Vokietija (1,46) ir Suomija (1,32) šie rodikliai rodo gilų natūralų nuosmukį.
Tendencija nėra nauja – nuo 1970-ųjų metų vaisingumo rodiklis Europoje sumažėjo daugiau nei perpus. Nors kai kuriose valstybėse (pvz., Rumunijoje ar Bulgarijoje) buvo fiksuotas laikinas atsigavimas, bendras ES kontekstas išlieka stabiliai žemas. Tai reiškia, kad be didesnio migracijos masto Europos laukia darbo rinkos trūkumas, senėjanti visuomenė ir didėjantis spaudimas socialinei apsaugai.
Migracija tampa neišvengiama – bet visuomenė ne visada tam pasirengusi
Nors migracija kompensuoja natūralų gyventojų mažėjimą, politinis klimatas Europoje tampa vis labiau migracijai nepalankus. Daugelis vyriausybių stiprina sienų kontrolę ir siekia mažinti nelegalios migracijos apimtis. Pavyzdžiui, 2024 metų pirmąjį pusmetį ES sienų apsaugos agentūra Frontex užfiksavo 75 900 nelegalių sienos kirtimų – tai mažiau nei ankstesniais metais, tačiau vis tiek išlieka aktualia tema.
Vengrija – viena iš šalių, kurioje taikomos griežčiausios imigracijos taisyklės – pernai fiksavo 4,7 gyventojų skaičiaus mažėjimą tūkstančiui. Latvija, kurioje mažėjimas dar ryškesnis (9,9), taip pat patyrė tiek natūralią, tiek migracinę demografinę netektį.
Tad pagrindinis paradoksas išlieka: be migracijos daugelio ES šalių gyventojų skaičius kristų dramatiškai, tačiau politinė ir visuomeninė nuomonė vis dažniau pasisako prieš didesnius imigrantų srautus.
Migracija, kuri šiuo metu palaiko ES demografinį balansą, tampa tiek sprendimu, tiek iššūkiu. Jei gimstamumas nepadidės, o migracija bus ribojama, Europos ateitis bus senstanti, ekonomiškai trapi ir demografiškai mažėjanti.
