Britė, praradusi balsą dėl ligos, vėl kalba savo balsu: padėjo DI ir aštuonių sekundžių vaizdo įrašas
Menininkė iš Londono Sarah Ezekiel vėl kalba savo balsu po 25 metų tylos. Motorinių neuronų liga (MND) ją netikėtai užklupo dar 2000-aisiais, kai jai buvo 34-eri ir ji laukėsi antrojo vaiko. Liga atėmė gebėjimą judinti rankas, o vėliau ir kalbėti. Dabar, pasitelkus dirbtinį intelektą ir vos aštuonių sekundžių trukmės seną vaizdo įrašą, jos balsas atgimė ir su visais buvusiais niuansais, Londono akcentu ir net švelniu šveplavimu, kurio ji anksčiau nemėgo.
„Kai pirmą kartą jį išgirdau, norėjau verkti. Tai tarsi stebuklas“, – BBC sakė Sarah, kuri šiandien bendrauja naudodama akių judesiais valdomą ekraną. Technologiją balsui atkurti sukūrė Britanijos bendrovė „Smartbox“, bendradarbiaudama su JAV dirbtinio intelekto įmone „ElevenLabs“[1].
Specialistai turėjo vos kelias prastai girdimas sekundes iš 1990-ųjų šeimos VHS įrašo, bet sugebėjo išgryninti balsą ir prikelti jį gyvenimui. Saros vaikai, Aviva ir Eric, iki šiol nežinojo, kaip skambėjo jų mamos tikras balsas. Jie užaugo girdėdami tik šaltą, monotonišką sintetinį garsą.
Dabar, kai Sarah vėl gali kalbėti taip, kaip kalbėjo anksčiau, šeima jaučia didelį emocinį pokytį. „Mes jaučiame, kokia ji yra kaip žmogus“, – sakė Aviva. „Mama nebe atrodo kaip tiesiog neįgali moteris su roboto balsu.“
Nuo ligos šoko iki technologinio proveržio: kaip balsas atgimė iš nieko
Kai Sarai buvo diagnozuota MND, jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. „Buvau šoke, maniau, kad viskas bus gerai“, – pasakoja ji. Bet po sūnaus gimimo būklė sparčiai blogėjo — per kelis mėnesius dingo gebėjimas kalbėti, judinti rankas. Jos santuoka nutrūko, o du maži vaikai liko augti su motina, kuri negalėjo nei jų apkabinti, nei ištarti žodžio.
„Buvo labai sunku stebėti, kaip nepažįstami žmonės rūpinasi mano vaikais“, – prisimena Sarah. Pirmuosius penkerius metus ji praleido izoliuota, žiūrėdama televizorių ir stebėdama augančius vaikus iš šalies.
Lūžis įvyko 2005 metais, kai Sarah gavo galimybę naudotis akių judesiais valdomu kompiuteriu. Ji galėjo formuoti sakinius ir kalbėti — nors ir sintetiniu, jai svetimu balsu. Nepaisant negalios, ji sugrįžo prie kūrybos: tapo paveikslus naudodama kompiuterinį žymeklį. „Tai buvo labai lėta ir varginanti veikla, bet aš buvau laiminga“, – sako Sarah[2].
Prieš kelerius metus „Smartbox“ atstovas Simonas Poole’as pasiūlė atkurti tikrąjį Sarah balsą, bet reikėjo bent valandos geros kokybės garso įrašų. Tuo metu Sarah teturėjo vos vieną seną šeimos vaizdo įrašą — Avivos kūdikystės momentą su foniniu triukšmu ir vos girdimu balsu.
„Gavęs tą įrašą, aš vos nepraradau vilties“, – prisimena S. Poole’as. Tačiau pasitelkus DI įrankius balsas buvo atskirtas nuo triukšmo, o tuomet — „užpildytas“ mašininio mokymosi būdu, pasitelkus tūkstančius balsų modelių.
Gautas rezultatas buvo toks autentiškas, kad Sarah vos nesusigraudino. Ji nusiuntė pavyzdį draugei, pažinojusiai ją prieš ligą, ir ši patvirtino — tai iš tiesų buvo Sarah balsas.
Balsas kaip tapatybės dalis: DI sugrąžino orumą, ryšį ir emocijas
Pagal Didžiosios Britanijos motorinių neuronų ligos asociacijos duomenis, aštuoni iš dešimties pacientų po diagnozės netenka balso. Iki šiol naudotos balsų sintezės sistemos buvo robotizuotos, be emocijų ir asmeniškumo. DI technologijų proveržis leido tai pakeisti.
„Tai nebe tik garsas — tai tapatybė“, – sako S. Poole’as. „Jeigu prarandi balsą, ypač jei liga tave ištinka vėliau gyvenime, labai svarbu, kad galėtum kalbėti savo tikru balsu, o ne atsitiktiniu bibliotekos balsu.“
S. Ezekiel vaikai, dabar jau suaugę, sako, kad jų santykiai su mama tapo artimesni. Dabar ji gali išreikšti emocijas, kalbėti kaip asmenybė, o ne kaip robotizuotas balsas. „Girdėti jos balsą buvo nuostabu“, – priduria Aviva. „Tai vis dar stebina.“
Technologijų ekspertai pabrėžia ir socialinę šio pasiekimo reikšmę. „Tai ne tik technologija — tai žmogaus orumo grąžinimas“, – komentuoja dr. Susan Oman iš Šefildo universiteto. Pasak jos, balsas su akcentu, intonacija ir kalbos ypatybėmis yra svarbus kultūrinės ir socialinės tapatybės elementas.
Sarah šypsodamasi sako, kad kartais pasiilgsta seno, „labai prašmatnaus“ roboto balso, kuris visiškai neatitiko jos — gimtosios londoniškės su švelniu šveplavimu. Tačiau dabar ji gali būti savimi. „Džiaugiuosi, kad sugrįžau. Tai geriau nei būti robotu.“
