Dirbtinio intelekto avataras tapo kandidate Kolumbijoje: meta iššūkį tradicinei politikai
Kolumbijoje artėjančiuose kovo 8 dienos parlamento rinkimuose vienas kandidatas išsiskiria iš visų kitų – jis nėra žmogus. „Gaitana“ – mėlynos odos, dirbtinio intelekto sukurta avatarė – siekia vietos, skirtos vietinių tautų bendruomenėms. Biuletenyje rinkėjai matys tik trumpinį „IA“ – ispanišką dirbtinio intelekto pavadinimą.[1]
Oficialiai kandidatu registruotas žmogus, nes Kolumbijos įstatymai neleidžia ne žmogui dalyvauti rinkimuose. Tačiau viešasis kampanijos veidas yra būtent skaitmeninė persona. Ji save pristato kaip aplinkosaugininkę ir gyvūnų teisių gynėją.
Projektą inicijavo Zenú bendruomenės atstovas Carlosas Redondo. Jo teigimu, tai antisisteminė iniciatyva, skirta mesti iššūkį tradiciniams politikams ir jų sprendimų priėmimo būdui. Kampanija jau sutelkė daugiau nei 10 tūkst. interneto vartotojų.
Skaitmeninė demokratija žada įtraukti piliečius, bet kelia atsakomybės klausimą
„Gaitanos“ kampanijos esmė – vadinamoji skaitmeninė demokratija. Jei parlamente atsirastų 200 puslapių įstatymo projektas, avatarė jį paverstų keliomis pastraipomis ar grafikais ir pateiktų bendruomenei. Nariai išreikštų nuomonę, o dirbtinis intelektas suskaičiuotų „už“ ir „prieš“ balsus.
Jei daugiau nei 50 proc. pasisakytų viena kryptimi, taip būtų balsuojama parlamente. Idėja grindžiama teiginiu, kad politikai neturėtų spręsti vieni, o kiekvienas įstatymas turėtų būti iš anksto pateikiamas visuomenei. Tai skamba kaip technologinis sprendimas demokratijos krizei.
Tačiau išlieka esminis klausimas – kas prisiims atsakomybę už sprendimus. Dirbtinis intelektas gali apdoroti duomenis, bet jis neturi moralinės atsakomybės ir politinės atsakomybės rinkėjams. Galų gale sprendimus formaliai vykdytų žmonės, nors sprendimo kryptį diktuotų algoritmas.[2]
Kolumbijos rinkimų įstatymai neleidžia kandidatuoti ne žmogui, todėl projekto iniciatoriai pasirinko teisinę konstrukciją, leidžiančią apeiti šį apribojimą. Oficialiai rinkimuose registruoti du fiziniai asmenys, kurie formaliai užimtų mandatą, jei sąrašas laimėtų. Tačiau jie įsipareigoja veikti pagal „Gaitanos“ – dirbtinio intelekto platformos – suformuotus sprendimus. Biuletenyje rinkėjai matys tik pavadinimą „IA“, o avatarė veiks kaip skaitmeninis atstovas ir politinės krypties formuotojas.
Politiniai avatarai jau ne prognozė, o realybė
Mykolo Romerio universiteto profesorius Algis Krupavičius teigia, kad dar pernai tarptautiniame seminare Mačeratos universitete buvo svarstoma apie demokratijos ateitį. Jis rašė: „Tuomet atsakiau, jog pirmiausia pasikeis patys politikai. Pusė jų bus, kaip ir dabar, gyvi žmonės, o kiti – politikai avatarai. Bet klydau tuomet. 15 metų avatarams atsirasti politikoje nereikėjo. Jie jau yra čia ir dabar.“[3]
Profesorius pridūrė ir platesnę prognozę: „Galimai 2040 m. turėsime politikus iš trijų grupių (jei vis dar politikoje bus populiarios kvotos, tai po vieną trečdalį kiekvienų): fizinius žmones (kaip yra dabar), tuomet avatarus ir dar humanoidus. Nors tikrovė visuomet pralenkia mūsų vaizduotę.“
Kolumbijos eksperimentas rodo, kad technologijos jau žengia į pačią demokratijos šerdį. Viena vertus, tai bandymas įtraukti piliečius ir mažinti atotrūkį tarp valdžios ir žmonių. Kita vertus, kyla klausimas, ar demokratija netaps algoritmų valdomu procesu, kuriame sprendimai bus techniškai efektyvūs, bet politiškai ištuštėję.
Ar rinkėjai labiau pasitikės pažadus laužančiais politikais, ar algoritmu, kuris sprendžia kartu su jais – Kolumbijoje į šį klausimą bus atsakyta balsavimo kabinose. Tačiau aišku viena – dirbtinis intelektas iš politinės periferijos jau žengė į pačią politinės galios areną.
Kolumbija nėra vienintelė šalis, kurioje dirbtinis intelektas jau žengia į valdžios struktūras. Albanijoje veikia skaitmeninė avatarė „Della“, pristatoma kaip dirbtinio intelekto ministrė ir antikorupcijos iniciatyvų veidas. Nors ji neturi formalaus mandato ir nepriima galutinių sprendimų, projektas rodo kryptį – technologijos naudojamos ne tik administravimui, bet ir politinei komunikacijai bei sprendimų modeliavimui. Tai signalas, kad skaitmeninės figūros iš viešųjų ryšių įrankių gali peraugti į realius politinio proceso dalyvius, o klausimas jau nebe ar, o kiek toli ši tendencija nueis.
