Tyrimai buvo atlikti su žuvimis ir žmogaus ląstelėmis
Turbūt ne vienam kyla klausimas: ar oksitocinas gali padėti širdies audiniui atsistatyti po sudėtingos traumos? Pasirodo, oksitocinas, kartais dar vadinamas „meilės hormonu“, iš tiesų gali padėti gydyti sudaužytas širdis – tiesiogine to žodžio prasme[1].
Mėgindami tai patvirtinti, kai kuriuose naujesniuose zebražuvių bei žmogaus ląstelių tyrimuose mokslininkai nustatė, kad smegenų gaminamas hormonas gali padėti širdies audiniams atsinaujinti po sužalojimo ir, pasak mokslininkų, teoriškai kada nors galėtų būti panaudotas širdies priepuolių gydymui[2].
Kita vertus, kadangi naujas tyrimas buvo atliktas žuvų rezervuaruose ir laboratoriniuose induose, šis teorinis gydymas vis dar toli gražu nėra realizuotas.
Ir iš tiesų, oksitocinas, kaip žinia, buvo (ir yra) „pravardžiuojamas“ „meilės“ arba „apkabinimo“ hormonu dėl jo žinomo vaidmens užmezgant socialinius ryšius bei pasitikėjimą tarp žmonių, mat pastarojo lygis dažnai pakyla, kai žmonės glamonėjasi, mylisi ar, pavyzdžiui, patiria orgazmą. Tačiau vadinamasis meilės hormonas atlieka ir daugybę kitų organizmo funkcijų, tokių kaip, tarkim, sukelia susitraukimus gimdymo metu ir skatina laktaciją iškart po to.
Be kita ko, galime pasidžiaugti, jog oksitocinas taip pat padeda apsaugoti širdies ir kraujagyslių sistemą nuo sužalojimų, nes mažina kraujospūdį, uždegimą ir išsklaido laisvuosius radikalus, kurie yra reaktyvus normalaus ląstelių metabolizmo šalutinis produktas.
Pabrėžiama dar viena galima oksitocino nauda
Tvirtinama, kad plačiai minimas hormonas padeda širdžiai pakeisti sužeistas arba negyvas raumenų ląsteles, skatinančias širdies susitraukimus, jeigu oksitocinas yra tiekiamas tinkamu laiku ir tinkamai jį dozuojant.
Širdis iš esmės turi labai ribotą galimybę atstatyti ar pakeisti pažeistus ar negyvus audinius. Tačiau keli tyrimai rodo, jog po traumos, tokios kaip, pavyzdžiui, širdies priepuolio, tolimiausių širdies membranų, vadinamų epikardu, ląstelių pogrupis įgyja naują tapatybę.
Šios ląstelės migruoja žemyn į širdies audinio sluoksnį, kuriame yra raumenys, ir virsta į kamienines ląsteles, kurios vėliau gali virsti kelių tipų širdies ląstelėmis.
Žinoma, šis procesas daugiausia buvo tiriamas su gyvūnais, bet yra keletas įrodymų, leidžiančių manyti, kad jis gali veiksmingai pasireikšti ir suaugusiems žmonėms.
Vis tik jeigu toks procesas vyksta ir žmonėms, atrodo, jog jis vystosi per neefektyviai ir apima akivaizdžiai per mažai ląstelių, kad po širdies priepuolio įvyktų prasminga audinių regeneracija, dėl ko, ko gero, reikėtų kažkokiu būdu skatinti daugiau epikardo ląstelių virsti kardiomiocitais (širdies raumens struktūrinis funkciniais vienetais), padedant širdžiai atsistatyti po sudėtingos traumos[3].
Dalis tyrimų autorių išsiaiškino ir tai, kad jie gali pradėti šį procesą žmogaus ląstelėse laboratorinėje lėkštelėje, veikiant jas oksitocinu. Jie taip pat išbandė 14 kitų smegenų gaminamų hormonų, tačiau nė vienas iš kitų negalėjo „įkalbėti“ ląstelių pereiti į kamieninę būseną, reikalingą naujiems kardiomiocitams susidaryti.
Komanda atliko ir tolesnius eksperimentus
Buvo atlikti bandymai su tam tikromis žuvų rūšimis, kurios yra žinomos dėl įspūdingo gebėjimo regeneruoti savo kūno audinius, įskaitant smegenis, kaulus bei širdį, kol galiausiai buvo nustatyta, jog per tris dienas po širdies sužalojimo žuvų smegenys pradėjo siurbti oksitociną kaip išprotėję, gamindamos jį netgi iki 20 kartų daugiau nei iki traumos.
Tada hormonas nukeliavo į širdį, prisijungė prie jos receptorių ir pradėjo epikardo ląstelių transformavimo į naujus kardiomiocitus procesą.
Šie eksperimentai suteikia ankstyvų užuominų, kad oksitocinas gali atlikti pagrindinį vaidmenį širdies atstatyme po sužalojimo. Tuo tarpu padidindami jo poveikį mokslininkai galėtų sukurti naujus gydymo būdus, kurie pagerintų pacientų atsigavimą po širdies priepuolių, taipogi sumažinant būsimo širdies nepakankamumo riziką.
Tokie (naujai atrasti, patobulinti) gydymo būdai gali apimti vaistus, kurių sudėtyje yra oksitocino ar kitų molekulių, galinčių prisijungti prie hormono receptorių.
Šiaip ar taip akivaizdu, jog reikia pažvelgti „naujomis akimis“ į oksitociną žmonėms po širdies sužalojimo. Apskritai, norint judėti į priekį, būtina atlikti daugiau ikiklinikinių tyrimų su gyvūnais ir žmonėmis.
