Taip, jie girdi, jiems rūpi, jie analizuoja, meta visus resursus vien tam, kad atstatytų prieš tai buvusią padėtį
Ir visa tai daroma tik tuomet, kai jau nebereikia. Kai viso to tikslas – ne subtilus ryšys ir vienas kito sodrinimas, auginimas, o vien noras atstatyti atgal sau patogų gyvenimą.
Kai kurie žmonės labai inertiški ir abejingi – jie ne tik nestebi tavo būsenos – jie dar negirdi nieko net tada, kai tą jiems sakai ar meldi išgirsti daug kartų. Tada jam tai nebuvo svarbu. Tada jis jautėsi gerai, kai man buvo blogai. O kai aš viską metu, ryžtuosi išeiti – prasideda žygiai ir spektakliai. Su tam tikra smalsumo gaidele – na, kiek man reikės šį kartą pasistengti, kad vėl patikėtum ir sėstum ant tos pat adatos.
Ačiū – jau nebereikia
Ir ne, čia ne mano kaprizai, bandymai užsikelti savo kainą, ne manipuliacija ir net ne noras tau pabaigai dar įgelti. Tiesiog ne. Traukiniai išvyksta, lėktuvai išskrenda, spektakliai baigiasi, užuolaidos nusileidžia. Ir nereikia dabar paleisti dūdos, pradėti tų dramų, neva aš čia viską griaunu.
Aš tiesiog jau ten, kur man nuoširdžiai dzin, kas ten ką pagaliau suvokė, suprato, praregėjo, pribrendo, apsisprendė ir pagaliau prisiruošė. Anksčiau reikėjo galvoti. Anksčiau. Ir kai aš gaunu ašarom nulaistytą laiškelį su klausimu – „Viskas“?! Taip, tai viskas. Ir nereikia tų dejonių, kaip čia taip, kodėl taip gavosi, kaip tu manęs visai nesupranti. Suprantu, bet jau nenoriu.
Galima pagalvoti – o ar nebaisu tą viską palaidoti?
Laidoti savo svajones, laiką, ašaras ir jausmus? Mano atsakymas – ne nebaisu. Svajonė ištampyta laukimo ir kančių – jau ne svajonė, jausmai išdrąskyti netikrumo ir nežinojimo – jau ne meilė – iš jos išeina spalvos, energija, magija.
Ir prašau – nereikia daryti manęs žiauriu, kai žiaurus buvai tu pats. Viskas, ką aš padariau – nustojau būti žiaurus sau. Ir gal pradėjau būti adekvačiu tau. Ir beje teisingu – šiuo atveju mums abiems. Nes man reikės mokytis mylėti ir patikėti vėl iš naujo. O tau reikia žmogaus, kurį tu norėsi ir galėsi mylėti Laiku.
