Maisto produktų klastotės dažnai atrodo visiškai teisėtos
Suklastotas maistas nebūtinai parduodamas turguje iš nepažymėto indo. Jis gali būti išpilstytas į tvarkingą butelį, turėti brangiai atrodančią etiketę, brūkšninį kodą ir visus vartotojui įprastus kokybės pažadus. Iš išorės toks produktas kartais beveik nesiskiria nuo tikro, nes klastojama ne pakuotė, o jos viduje esanti sudėtis, žaliavos kilmė arba produkto istorija.
Europos Komisija maisto klastojimą sieja su keturiais pagrindiniais požymiais: ES taisyklių pažeidimu, vartotojo apgaule, ekonominės naudos siekimu ir tyčiniais veiksmais. Tai svarbus skirtumas. Gamybos klaida, netyčinis neteisingas įrašas etiketėje arba atsitiktinis užteršimas gali būti rimtas pažeidimas, tačiau dar nėra sukčiavimas, jeigu nenustatomas sąmoningas siekis apgauti.
Maisto klastojimas Europoje apima gerokai daugiau negu padirbtus prabangių prekių ženklų gaminius. Pigesniu aliejumi skiedžiamas alyvuogių aliejus, cukraus sirupu papildytas medus, neteisingai pavadinta žuvis, pakeista mėsos rūšis, suklastota kilmės šalis, netikras ekologinis sertifikatas arba iš naujo atspausdintas tinkamumo vartoti terminas – tai skirtingos tos pačios ekonominės schemos formos.
2025 m. vykusios tarptautinės operacijos OPSON XIV metu 31 šalies institucijos atliko daugiau kaip 31 tūkst. patikrinimų. Iš rinkos buvo pašalinta apie 11,57 mln. kilogramų maisto, 1,42 mln. litrų gėrimų ir daugiau kaip 259 tūkst. atskirų pakuočių. Konfiskuotų produktų vertė siekė apie 95 mln. eurų. Teisėsaugai perduota informacija apie 631 asmenį, išduotas 101 arešto orderis ir sutrikdyta 13 organizuotų nusikalstamų grupių veikla.
Šie skaičiai neparodo, kokia viso Europoje parduodamo maisto dalis yra suklastota. Operacija buvo rizika pagrįsta teisėsaugos priemonė, todėl jos metu tikrintos ne atsitiktinai pasirinktos prekės, o įtarimų sukėlusios grandinės. Tačiau rezultatai rodo, kad maisto produktų klastojimas nėra vien pavienių nesąžiningų pardavėjų veikla.
Netikra maisto produktų sudėtis slepia pigesnes žaliavas
Paprasčiausias klastojimo modelis – brangią žaliavą pakeisti pigesne ir kainos nesumažinti. Aukštesnės vertės žuvies vietoje gali būti parduodama pigesnė rūšis, lašišinių žuvų ikrai pakeičiami kitais ikrais, o aukščiausios rūšies mėsos gaminys pagaminamas iš žemesnės kokybės žaliavų. Vartotojas sumoka už vieną produktą, bet gauna kitą.
Skystus arba smulkintus produktus klastoti dar lengviau, nes jų pirminės žaliavos neįmanoma atpažinti akimis. Alyvuogių aliejus gali būti sumaišomas su pigesniu augaliniu aliejumi, vynas – skiedžiamas, malti prieskoniai – papildomi pigesniais augalais, dažikliais ar užpildais. Sumaltos kavos, arbatos, prieskonių mišinio arba perdirbto mėsos gaminio autentiškumo neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal išvaizdą.
Kartais iš produkto ne pridedama svetima medžiaga, o pašalinama tai, už ką pirkėjas moka. Gėrimas gali turėti mažiau deklaruotos vaisių žaliavos, prieskonių mišinys – mažesnę brangaus komponento dalį, o mėsos gaminyje gali būti daugiau vandens arba pigesnių baltymų. Etiketėje palikus ankstesnę receptūrą, susidaro netikros maisto produktų sudėties įspūdis.
Ne kiekvienas pigesnis pakaitalas kelia tiesioginę grėsmę sveikatai. Cukraus sirupu papildytas medus dažniausiai yra ekonominė apgaulė, o ne nuodingas produktas. Tačiau padėtis pasikeičia, jeigu nuslepiamas alergenas, neleidžiamas dažiklis, kita gyvūno rūšis arba neaiškiomis sąlygomis gauta žaliava. Tuomet maisto klastojimas tampa ir maisto saugos problema.
Didžiausią pranašumą klastotojui suteikia ilga tiekimo grandinė. Žaliava gali būti užauginta vienoje šalyje, perdirbta kitoje, sumaišyta trečioje ir supakuota ketvirtoje. Kuo daugiau tarpininkų, dokumentų ir perkrovimo vietų, tuo lengviau pakeisti produkto istoriją, o galutinė parduotuvė gali net nežinoti, kad įsigijo neteisingai paženklintą prekę.
Kilmės šalies klastojimas padidina produkto vertę
Geografinė kilmė tapo svarbia maisto kainos dalimi. Pirkėjai daugiau moka už tam tikrame regione pagamintą alyvuogių aliejų, medų, vyną, sūrį, mėsą, vaisius ar daržoves. Vietos pavadinimas vartotojui gali reikšti tradiciją, trumpesnę tiekimo grandinę, griežtesnę kontrolę arba aukštesnę kokybę.
Klastotojui nebūtina keisti paties produkto. Kartais pakanka pakeisti dėžę, etiketę, lydraštį ar kilmės sertifikatą. Iš vienos valstybės atvežtas produktas dokumentuose gali tapti užaugintu kitoje, o įprastas maisto gaminys – saugomą geografinę nuorodą turinčia preke. Taip pigesnė žaliava patenka į brangesnį rinkos segmentą.
ES taisyklės reikalauja nurodyti kilmę tais atvejais, kai jos nepateikimas galėtų suklaidinti vartotoją. Jeigu ant pakuotės pabrėžiama viena valstybė ar regionas, bet pagrindinė produkto sudedamoji dalis yra kitos kilmės, gamintojui gali tekti tai atskleisti. Tačiau etiketė veikia tik tiek, kiek patikimi ją pagrindžiantys dokumentai.
Produkto pagaminimo vieta nėra tas pats, kas žaliavos kilmė. Lietuvoje supakuota kava nėra Lietuvoje užauginta kava, o itališkoje gamykloje išpilstytas aliejus nebūtinai pagamintas iš Italijoje užaugintų alyvuogių. Teisiškai tikslus užrašas gali būti pateiktas taip, kad vartotojas susidarytų gerokai paprastesnį, bet neteisingą įspūdį.
Kilmės šalies klastojimas ypač skaudžiai paliečia sąžiningus vietos gamintojus. Jie turi laikytis konkrečių auginimo, gamybos ir kontrolės reikalavimų, o klastotojas pasinaudoja jų reputacija nepatirdamas tokių išlaidų. Dėl to netikra kilmė sumažina ne tik vartotojų pasitikėjimą, bet ir tikrų regioninių produktų rinkos vertę.
Medaus klastojimas atskleidė laboratorinės kontrolės ribas
Medus yra vienas dažniausiai minimų maisto klastojimo pavyzdžių, nes natūralaus medaus ir pigaus cukraus sirupo kainos labai skiriasi. Sirupą galima parinkti ir apdoroti taip, kad jis būtų panašus į medaus cukrų sudėtį, spalvą ir tirštumą. Įprastas vartotojas tokio mišinio skonio testu patikimai neatpažins.
Europos Komisijos koordinuotoje operacijoje „From the Hives“ buvo ištirta 320 į ES importuojamo medaus siuntų iš 20 valstybių. Jungtinio tyrimų centro laboratorijos 147 mėginius, arba 46 proc., įvertino kaip įtartinus dėl galimo pridėto cukraus sirupo. Patikrinime dalyvavo ir Lietuva.
Šio rezultato negalima supaprastinti iki teiginio, kad 46 proc. viso Europoje parduodamo medaus yra netikras. Buvo tirtos konkrečios importo siuntos, o laboratorinis įtarimas dar nėra galutinis sukčiavimo įrodymas. Europos Komisija pabrėžė, kad vieno tyrimo nepakanka – reikia tikrinti atsekamumo dokumentus, importuotojus, mišinių gamintojus ir fasavimo įmones.
Klastojimo metodai keičiasi kartu su tyrimais. Anksčiau laboratorijos dažniau ieškojo kukurūzų arba cukranendrių sirupų, tačiau jų vietą pradėjo užimti ryžių, kviečių ir cukrinių runkelių sirupai. Kai kontrolė išmoksta aptikti vieną priemaišą, sukčiautojai ieško kitos, todėl maisto autentiškumo tyrimai nuolat vejasi rinką.
Nuo 2026 m. birželio 14 d. ES pradėtos taikyti išsamesnės medaus kilmės ženklinimo taisyklės. Ant medaus mišinių etikečių kilmės valstybės turi būti nurodomos mažėjančia tvarka pagal jų dalį mišinyje, kartu pateikiant procentines dalis. Valstybės gali taikyti ribotą išimtį ir reikalauti nurodyti keturias pagrindines kilmes, jeigu jos sudaro daugiau kaip pusę mišinio.
Aiškesnė etiketė gali apsunkinti kilmės slėpimą, tačiau ji nepatvirtina, kad stiklainyje tikrai yra nurodytas medus. Tam reikia suderintų laboratorinių metodų, patikimų mėginių duomenų bazių ir galimybės atsekti kiekvieną mišinio dalį iki tiekėjo.
Alyvuogių aliejaus klastojimas išnaudoja kainą ir kokybės kategorijas
Alyvuogių aliejus gali būti klastojamas keliais lygiais. Aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus gali būti skiedžiamas pigesniais aliejais, žemesnės kategorijos alyvuogių aliejus parduodamas kaip aukštesnės, o etiketėje nurodoma neteisinga geografinė kilmė.
Kokybės kategorija priklauso ne vien nuo rūgštingumo. Vertinamos cheminės savybės, gamybos būdas ir jusliniai požymiai. Tai reiškia, kad net chemiškai gana panašūs produktai gali priklausyti skirtingoms komercinėms kategorijoms. Vartotojas parduotuvėje neturi priemonių patikrinti, ar užrašas „extra virgin“ pagrįstas.
2026 m. Europos Audito Rūmai paskelbė, kad ES alyvuogių aliejaus kontrolę reglamentuoja išsami teisinė sistema, tačiau valstybės narės ją taiko nevienodai. Auditas nustatė kontrolės, tarpvalstybinio atsekamumo ir importuojamo aliejaus tikrinimo spragų. Tai nereiškia, kad didžioji dalis Europos alyvuogių aliejaus yra suklastota, tačiau kontrolės kokybė ne visur vienoda.
Alyvuogių aliejaus klastojimo rizika didėja, kai dėl prasto derliaus ar kitų rinkos sąlygų smarkiai pakyla jo kaina. Kuo didesnis skirtumas tarp aukščiausios kategorijos ir paprastesnio aliejaus vertės, tuo didesnį pelną galima gauti sumaišius produktus arba pakeitus kategoriją dokumentuose.
Laboratorijos gali nustatyti dalį pašalinių augalinių aliejų, tirti riebalų rūgščių sudėtį ir kitus cheminius žymenis. Geografinę kilmę patikrinti sudėtingiau, nes jai nustatyti gali reikėti stabiliųjų izotopų, spektrometrijos, chromatografijos ir palyginamųjų autentiškų mėginių duomenų. Net geras laboratorinis rezultatas turi būti susietas su tiekimo dokumentais.
Suklastoti terminai ir neteisinga žuvies rūšis kelia didesnę riziką
Klastojimas tampa pavojingesnis, kai į rinką grąžinamas nebetinkamas maistas. Europolo duomenimis, viena iš OPSON XIV metu nustatytų schemų buvo nusikalstamų grupių skverbimasis į atliekų tvarkymo bendroves. Maistas, kuris turėjo būti sunaikintas, būdavo paimamas, nuo pakuočių tirpikliais pašalinamos datos ir atspausdinami nauji terminai.
Tokiu būdu į prekybą gali būti grąžinama mėsa, žuvis, jūrų gėrybės ir kiti greitai gendantys produktai. Tai jau ne vien ekonominė apgaulė. Nutraukta šaldymo grandinė, netinkamas sandėliavimas ir pasibaigęs tinkamumo vartoti terminas gali reikšti mikrobiologinę riziką.
Svarbu skirti du skirtingus ženklinimus. Užrašas „tinka vartoti iki“ taikomas greitai gendantiems produktams ir yra susijęs su sauga. „Geriausias iki“ pirmiausia nurodo kokybės laikotarpį – po šios datos tinkamai laikomas produktas nebūtinai tampa pavojingas. Tačiau tyčinis bet kurios datos pakeitimas siekiant nuslėpti tikrą produkto amžių yra vartotojo apgaulė.
Žuvies rūšies pakeitimas pigesne gali atrodyti tik kaip permokėjimo problema, tačiau skirtingoms rūšims gali būti taikomi nevienodi alergenų, teršalų, parazitų ir paruošimo reikalavimai. Perdirbtame produkte arba restorano patiekale rūšį atpažinti iš išvaizdos dažnai neįmanoma.
Tokiais atvejais naudojami DNR tyrimai. Jie leidžia palyginti mėginyje rastą genetinę medžiagą su etiketėje nurodyta rūšimi. Tačiau DNR tyrimas neatskleidžia visko: juo ne visada galima nustatyti geografinę kilmę, sugavimo būdą, produkto šviežumą ar tai, ar žuvis buvo teisėtai sugauta.
Maisto kontrolė Europoje remiasi dokumentais, laboratorijomis ir žvalgyba
Klastotojai naudojasi tuo, kad maisto sauga ir maisto autentiškumas nėra visiškai tas pats. Įprastas laboratorinis tyrimas gali parodyti, kad produkte nėra pavojingų bakterijų ar per didelio teršalų kiekio, tačiau neatskleisti, kad deklaruota žaliava pakeista pigesne. Todėl saugus produktas nebūtinai yra autentiškas.
ES valstybės informaciją apie tarpvalstybinius pažeidimus perduoda per Įspėjimų ir bendradarbiavimo tinklą. Jame veikia Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema, administracinio bendradarbiavimo mechanizmai ir ES žemės ūkio bei maisto sukčiavimo tinklas. Jeigu įtartina žaliava iš vienos valstybės pasiekia gamintojus keliose kitose šalyse, institucijos gali susieti atskirus atvejus.
Europos Komisijos skelbiamos mėnesinės maisto klastojimo suvestinės apima tarpvalstybinius įtarimus, gautus iš šių sistemų. Jose minimi mėsa, žuvis, alyvuogių aliejus, medus, prieskoniai, grūdai, vaisiai, daržovės, gėrimai ir maisto papildai. Tačiau suvestinės nėra patvirtintų nusikaltimų statistika ir neapima visų vienos valstybės viduje nustatytų pažeidimų.
Lietuvoje maisto klastojimo atvejus tiria Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, prireikus bendradarbiaudama su muitine, policija, prokuratūra ir kitų valstybių institucijomis. VMVT prie dažniausių klastojimo būdų priskiria neteisingą kilmę, produkto pakeitimą pigesniu, skiedimą, suklastotus terminus ir nelegaliai į maisto grandinę grąžinamas žaliavas.
Dokumentų patikra išlieka būtina, tačiau vien jos nepakanka. Sąskaitos, veterinariniai sertifikatai ir kilmės deklaracijos taip pat gali būti suklastoti. ES sistema TRACES padeda tikrinti tarptautinių siuntų sertifikatus ir greičiau aptikti neatitikimus, tačiau jos veiksmingumas priklauso nuo teisingai įvestų duomenų ir realių fizinių patikrinimų.
Moderni kontrolė jungia kelis metodus: DNR analizę, stabiliųjų izotopų tyrimus, chromatografiją, spektroskopiją, mikroskopiją, cheminių žymenų paiešką ir skaitmeninę tiekimo grandinės analizę. Dirbtinis intelektas gali padėti pastebėti neįprastas kainas, neįmanomus žaliavų kiekius ar pasikartojančius dokumentų modelius, tačiau galutinį pažeidimą vis tiek turi pagrįsti tyrimas.
Vartotojas gali pastebėti signalus, bet negali pakeisti laboratorijos
Neįprastai maža kaina yra vienas iš galimų maisto klastojimo signalų. Jeigu produktas parduodamas pigiau, negu galėtų kainuoti jo deklaruota žaliava, kilmė, gamyba, logistika ir mokesčiai, verta atidžiau perskaityti etiketę. Tačiau maža kaina nėra klastotės įrodymas – ją gali lemti akcija, perteklinės atsargos ar artėjantis kokybės termino pabaigos laikas.
Reikėtų palyginti ne tik prekės pavadinimą, bet ir sudedamųjų dalių sąrašą, kilmės informaciją, gamintoją, importuotoją, partijos numerį ir tinkamumo vartoti terminą. Įtartinai užklijuota data, skirtingi šriftai, pažeistas apsauginis žiedas, neatitinkantis vertimas ar prieštaringi kilmės užrašai gali rodyti, kad pakuotę verta patikrinti atidžiau.
Vis dėlto vartotojas negali namuose patikimai nustatyti, ar medus papildytas ryžių sirupu, alyvuogių aliejus atitinka deklaruotą kategoriją, o žuvies filė priklauso etiketėje nurodytai rūšiai. Skonis, spalva, stingimas šaldytuve ir kiti populiarūs buitiniai bandymai nėra patikima laboratorinių tyrimų alternatyva.
Saugesnis pasirinkimas yra pirkti iš atsekamų prekybos vietų, išsaugoti kvitą ir, kilus pagrįstam įtarimui, produkto nevartoti. Apie galimą klastotę galima pranešti pardavėjui ir VMVT, pateikiant pakuotės, partijos numerio, termino bei pirkimo vietos informaciją. Kuo konkretesni duomenys, tuo lengviau patikrinti visą partiją.
Pagrindinė atsakomybė vis tiek tenka ne pirkėjui. Maisto verslas privalo žinoti savo tiekėjus, vertinti riziką, tikrinti dokumentus ir, kai reikia, užsakyti autentiškumo tyrimus. Prekybos tinklas negali visos atsakomybės perkelti vartotojui vien todėl, kad klastotė buvo gerai paslėpta.
Maisto klastojimas Europoje išlieka pelningas todėl, kad vartotojas dažnai moka ne tik už kalorijas, bet ir už pažadą – konkrečią rūšį, kilmę, kokybės kategoriją, ekologinį gamybos būdą ar regiono reputaciją. Kuo brangesnis pažadas, tuo didesnė paskata jį padirbti. Todėl veiksminga maisto kontrolė turi tikrinti ne vien tai, ar produktas nepavojingas, bet ir ar jis iš tikrųjų yra toks, koks parašyta ant pakuotės.
Šaltiniai
Europolas. (2025). Counterfeit and substandard food worth EUR 95 million seized in global operation. https://www.europol.europa.eu/media-press/newsroom/news/counterfeit-and-substandard-food-worth-eur-95-million-seized-in-global-operation
Interpolas. (2026). Food crime operations. https://www.interpol.int/Crimes/Illicit-goods/Food-crime-operations
Europos Komisija. (2026). Agri-Food fraud: What does it mean? https://food.ec.europa.eu/food-safety/eu-agri-food-fraud-network/what-does-it-mean_en
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 4 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai ir išsamiai aprašo maisto klastojimo problemą Europoje, pateikdamas konkrečius pavyzdžius ir statistinius duomenis. Jis yra aktualus ir vertingas paprastam skaitytojui, norinčiam suprasti šią temą.
Straipsnis pateikia tikslią informaciją apie maisto klastojimą Europoje, remiasi oficialiais duomenimis ir aiškiai atskiria klastojimo formas. Jame nėra dezinformacijos ar manipuliacijos, todėl jis atitinka žurnalistinės etikos standartus.
Straipsnis yra labai aktualus, nes maisto klastojimas yra rimta problema, susijusi su vartotojų saugumu ir ekonomika. Informacija apie klastojimo mastą ir poveikį vartotojams yra svarbi Lietuvos auditorijai, ypač atsižvelgiant į didėjantį susirūpinimą dėl maisto kokybės.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie maisto klastojimą Europoje, atskleidžia problemos mastą ir pasekmes vartotojams, todėl jis yra naudingas visuomenei.
Straipsnis perteikia nerimą keliančią informaciją apie maisto klastojimą, tačiau trūksta psichologiškai saugaus tono ir gali sukelti nepagrįstą paniką tarp vartotojų.
