Liūdesiui parodžius savąjį veidą, svarbu neužsisklęsti savyje
Pavasaris. Ir, rodos, nėra čia ko ir kada liūdėti, bet apima žmogų keistas jausmas, toks lyg nerimas, lyg nepaaiškinamas liūdesys, lyg lengva melancholija. Tai kartais esti sunku paaiškinti, bet tas liūdesio debesėlis ima ir atneša ne pačias geriausias nuotaikas.
Remiantis Visuotine lietuvių enciklopedija (VLE), melancholija apibūdinama kaip būsena, pasireiškianti bendra liūdna savijauta, entuziazmo, nuotaikos, energijos stoka, apatija, o asmuo dažnai apimtas melancholijos, vadinamas melancholiku[1].
Melancholikas yra vienas iš keturių pagrindinių temperamento tipų. Tokiam asmeniui būdingas mažas psichinis aktyvumas, lėtas, bet stiprus ir pastovus emocinis jaudrumas, lėti judesiai, santūri motorika ir kalbėsena. Šis žmogus paprastai yra labai jautrus, drovus, pasyvus, neimpulsyvus, rigidiškas bei intravertas.
Melancholiko psichikos būsenos išoriškai silpnai atsispindi – jis retai garsiai juokiasi, verkia tyliai, linkęs į depresiją, liūdesį. Jam neretai trūksta ištvermės, pasitikėjimo savimi, susidūręs su sunkumais greitai palūžta. Jo veiklą slopina kiekvienas naujas gyvenimo reiškinys, nes melancholikas tikisi sulaukti tik blogo ar nemalonaus, niekuo netiki, nieko nesitiki.
Nepalankiomis sąlygomis melancholikas gali pasidaryti per daug jautrus, uždaras, atitolti nuo aplinkinių. Jis neskuba įsitraukti į darbą, bet pradėjęs dirbti, dirba gerai. Toks individas yra jautresnis, subtiliau suvokia silpnus (fizinius ir psichinius) dirgiklius negu stiprios nervų sistemos žmogus.
Remiantis VLE informacija, vaikai melancholikai būna tylūs, kuklūs, neaktyvūs, nenoriai ir iš lėto įsitraukia į žaidimus. Patyręs nuoskaudą, ilgai prisimena, nors to stengiasi neparodyti.
Taigi, liūdesys dažnai rodo savąjį veidą, savąsias grimasas. Kam? Kokiu tikslu? Kodėl ir už ką? Ogi tam, kad žmogus būtų ir taptų nors kiek dėmesingesnis sau ir aplinkiniams, kad suvoktų, pagalvotų, pamąstytų. Tik, šiukštu, nereikia kažkaip savęs nuvertinti, nusižeminti ar teisti – bus tik blogiau.
Ką jau ir bekalbėti apie negražų bendravimą su aplinkiniais, ypač – su artimaisiais. Juk dėl mūsų nuotaikų jie tikrai nėra kalti. Ar pasitvirtina sena tiesa, kad labiausiai skriaudžiam tuos, kuriuos labiausiai mylime?
Visa tai tarsi pastato akliną sieną ir tada jau tikrai – nei pirmyn, nei atgal. Daug tų „trukdžių“ mūsų gyvenimuose, daug aklinų sienų, užrakintų durų ir neperlipamų slenksčių. Bet tokiais atvejais nieko kito nebelieka, tik nusišypsoti. Kad ir veidrodžiui. Gal kartais tiek ir tereikia, kad saulė mūsų viduje nusišypsotų, atsakytų mums tuo pačiu – gera nuotaika ir lengvu patoso jausmu.
Juk ir apniukusiame danguje debesys prasisklaido. Tai tūlam žmogui nusišypsoti ar nusijuokti – niekų darbas. Paprasta. Tereikia imti ir daryti, imti ir nusišypsoti. Ypatingai gerai pradėti dieną nuo nuoširdžios šypsenos sau, o tada, žiūrėk, ir diena nusimato visai nieko. Kaip pradedamas rytas, tokia ir visa diena juk bus.
Sunkumai grūdina, žinios – protina, šypsena – šildo
Kai gyvenimas ima ir pamėtėja nekokį likimo pokštą ar netikėtą išdaigą, reikia stabtelėti ir susimąstyti, kas visu tuo buvo norima pasakyti, ką buvo norima tuo parodyti? Galbūt, tai svarbi ir svari gyvenimiška pamoka?
O pamokų juk niekada nebus per daug. Kaip ir niekada nebus gana žinių – kaip diena, taip naujiena. Kartais žmogus tame žinių sraute pasimeta ir jei nepavyksta deramai susivokti, jis užsisklendžia. Taip ir tampama melancholiku, kuris iš pašalės atrodo visa kam abejingas.
Išties, juk mes kasdien mokomės: tiek gyventi, tiek suprasti, tiek atrasti. Save, kitus ir visą aplinką. Liūdna, žinoma, kai apninka blogos mintys, skaudūs įvykiai, pažeriama tirada patarimų ir replikų, kaip reikia gyventi, bet nuo to lengviau ir šviesiau netampa.
Juk žmogus, kol gyvas, tol ir mokosi. Diena iš dienos, para po paros. Vardan to pasaulio pažinimo, nuo kurio kartais, būna, žmogus ima ir pasislepia, „vis tiek niekam tai neįdomu“. O dar tas liūdesys, kuris išlenda it kokia likimo pamoka, ar jausmas, ir turi žmogus su visu tuo susitaikyti, pritapti ir tapti tokiu kaip visi.
Taigi, be sunkumų – nebus šviesių valandų. Bet praeiviui nusišypsoti visuomet gera, paranku ir pozityvu. Gal būtent dabar tam žmogui reikia to šypsnio, gal jis labai laiku ir vietoj. Ir tereikia tiek nedaug, kad kito mažas pasaulėlis nors kiek nušvistų.
Liūdesį, nerimą, neviltį, melancholiją gali nuvyti šalin pozityvus mąstymas, teigiamos mintys ir optimistiški žmonės šalia ar netoliese. Daug iš tokių asmenybių galima pasimokyti. Kad net po juodžiausios nakties išaušta vaiskus, tyras rytas. Nelyginant tas baltas popieriaus lapas, kurį nutapysim būtent tos dienos nuotaikos atspalviais. Ir tas rytas galbūt bus ir vėl su melancholiška gaidele, bet jau kitokia.
Liūdesys gali būti ir gražus. Kuo? Savo jautrumu, lyriškumu, minorine nata. Tada apėmusio begalinio liūdesio grimasas ima ir keičia lengvo liūdnumo šypsnys. Ir tai labai gerai. Kad ir puse lūpų, svarbu šypsotis. Juk tai tikrai emocija, tikras jausmas ir tikras ūpas.
Po liūdesio kauke pasislėpusi melancholija gali atnešti ir teigiamų dalykų:
- vertybių permąstymą;
- atsigręžimą į save;
- daugiau kokybiško laiko sau;
- pamoką, kaip atskirti juoda nuo balto;
- atjautą ir supratimą šalia esančiam;
- suvokimą, jog nieko nėra amžino;
- džiaugsmą kasdienybe (nors ir su liūdesio angelu ant peties).
Liūdesio angelas nebūtinai atskris, nebūtinai ir aplenks visus ir visa ką, bet, matyt, jo reikia, jis reikalingas, nes tik tada „atsisijoja“ tikrosios vertybės, tikri veidai.
Melancholiškos mintys nereiškia, jog žmogus gyvena nelaimingą gyvenimą
Yra žmonių, kurie liūdesį ir melancholiją laiko ne tokiu jau ir geru bruožu, prasta emocija. Dažnai galima išgirsti: „Tik jau neliūdėk“, „Nebūk toks melancholiškas“, „Na, ir ko gi čia reik liūdėti?“
Bet žmonės yra skirtingi, tad įvairūs lyginimai su kažkuo, yra beverčiai, tuo labiau – nereikalingi. Kiekvienas žmogus yra unikalus toks, koks yra. Arba priimamas jis, arbe ne. O sugyventi su melancholiška asmenybe yra net labai įdomu, yra ko ir pasimokyti, ir ką naujo atrasti, tiek jame, tiek savyje.
Aišku, jei asmuo nori atsikratyti tos melancholiškos povyzos, viskas galima, viskas įmanoma ir tokie norai yra sveikintini. Bet tada žmogus tarsi bėga nuo savęs, nuo savosios natūros. Atrodo, suėmė save į rankas rimtiems pokyčiams, bet kiek vargo tada, kai siela šaukia ir alksta visai ko kita.
Deilas Karnegis yra teigęs:
„Elkitės taip, tarsi jau esate laimingi, ir jūs iš tiesų pasijusite laimingi![2]”
Ir tai tikra tiesa. Juk nereikia tiek perspausti, kad eitum „prieš save“, prieš savo įsitikinimus, prieš savo valią. Bet save valdyti ir suvaldyti tikrai pravartu ir net žingeidu. Kaip įdomu atrasti savyje jėgų pokyčiams. Bet tik tiems tikriems, iš širdies, dėl savęs ir dėl savo gerovės.
